Iš Lomboko uostamiesčio nusprendėme važiuoti tiesiai į vakarinės Lomboko dalies kurortą Senggigi. Neslėpsiu, tokį mūsų sprendimą nulėmė beveik visų čia keliaujančių kuprinėtojų biblija - Lonely planet kelionių vadovas. Kaip sakė mano knyga, čia mes atrasime pačius gražiausius paplūdymius ir dideles kokosmedžių plantacijas, karaokės barus ir pilnus paplūdymius surfintojų. Ką gi, skamba visai neblogai!
Nors Lombokas ir ne tokia turistinė vieta kaip Balis, tačiau salas vieną nuo kitos skiria vos dvi valandos motorine valtimi (mes, žinoma, rinkomės vietinių labiau pamėgtą pigų keltą, kuris keliasi 5 valandas). Todėl galėjome tikėtis turistų pamatyti ir čia, nors sezonas dabar ir ne pats geriausias. Taigi vos išlipusios iš autobusiuko buvome užpultos vietinių "prekeivių", kurie bet kokia kaina (dažniausiai labai didele kaina) norėjo mums ką nors parduoti. Su tokiais atvejais jau esu susidūrusi ne kartą, bet šis buvo toks įkyrus, kad norėjosi prapulti skradžiai žemėn. Įsivaizduokit - esat visai naujoj ir nepažįstamoj vietoj, jus užpuola besišypsantys ir labai įkyrūs vietiniai, vos ne už rankos griebia ir veda parodyti "pigų" hostelį, kitas vietinis jau ant kaklo kabina skaras ir kartoja "good price, OK", trečias atidarinėja savo papuošalų dėžutę ir siūlo "tikrus" perlus, netoliese pravažiuojantis banglentinkas laido įvairias tavo nuostabų grožį apibūdinančias frazes... Pirmos dvi dienos buvo tarsi košmaras - norėjosi užsidaryti kambaryje ir niekur neiti. O kas sako, kad dėmesio niekada nebūna per daug, niekada nebuvo tokioje šalyje, kur arba iš tavęs labai daug tikisi, arba apskritai baltaodžio žmogelio niekada nėra gyvenime matę.
Galiu papasakoti kelias juokingas istorijas apie vietinius vaikinukus, kurie yra patys didžiausi "drama queens", kokius kada nors esu mačiusi. Pirmą "kadrą" sutikau dar Balyje - gitara regio grupėje grojantis dredais pasipuošęs vaikinukas ir jo kolega grupėje mus su Hana pakalbino iš karto po koncerto. Kitą dieną jie abu jau prisistatė prie mūsų hostelio ir pasiūlė kartu praleisti dieną. Mes, žinoma, nieko neįtarėm ir nusprendėm draugiškai pasišnekučiuoti su vaikinukais. Tačiau jau po keliolikos minučių pastebėjom, kad jie jau "išsirinko" mus kaip savo merginas ir dredžius net paprašė "atverti jam savo širdį", vėliau klausė mano tėčio telefono numerio, kad galėtų paprašyti mano rankos. Aš nieko nesupratusi viską bandžiau nuleisti juokais, tačiau po kiek laiko pasakiau, kad mano širdis jau užimta. Pasijaučiau lyg padariusi kažką negero, nes vaikinukas jautėsi labai įsižeidęs ir nusiminęs, bet po 10 minučių vėl kartojo tas pačis frazes. Kas juokingiausia, kad jiems net neįdomi tavo asmenybė ar tavo istorija, svarbiausia - kad esi iš Europos. Ir kiek jau tokių užkibusių mergaičių mačiau, ajajai... Nors vaikinukai vietiniai čia tikrai simpatiški, tik niekaip man nepavyko su jais susišnekėti. Jau dabar žinau, kad jeigu jiems nusišypsai ir maloniai pabendrauji ilgiau kaip 5 minutes - jie visada iš tavęs tikisi kažko daugiau. Antra panaši istorija - su Lomboke gyvenančiu ir savo kavinę bei galeriją turinčiu menininku. Du vaikinukai iš galerijos mus su Hana taip pat jau išsirinko kaip savo "aukas", tik mes taip greitai to nepastebėjome. Pirmą vakarą praleidome tikrai smagiai - klausėmės jų grupės, apžiūrėjome galeriją, kalbėjomės įdomiomis temomis. Tik antrą vakarą prikibęs prie manęs menininkas pasirodė esantis tikras keistuolis, klausinėjantis pačių didžiausių nesąmonių. Na, Hanai pasisekė labiau, prie jos prikibęs vaikinukas bent jau nebuvo toks "frykas" kaip kiti, todėl ji galėjo su juo pabendrauti ir kitais vakarais, o aš į grupės susitikimus eiti jau atsisakiau :). Žodžiu, pasitaikė mūsų kelyje dar keli banglentininkai, kurie sukėlė baisiausias dramas, kai pasakėme, kad norime tik draugiškai pabendrauti ir nieko daugiau. Po tokio incidento atsisakiau ir savo
surfinimo pamokos. Istorijos moralas toks - jeigu nori tik draugiškai pabendrauti su vietiniais vaikinukais, geriau net nebandyk, nes galiausiai paaiškės, kad tavo draugiškumą jie suprato visiškai neteisingai.
Na, bet ne viskas taip jau ir blogai tame Senggigi miestelyje buvo. Paplūdymiai iš tiesų pasakiško grožio, puikios vietos banglentininkams, pilnos gatvės kavinių, kuriose kiekvieną vakarą groja gyva muzika. Gal ir aš čia kiek perdedu, gal reikia į viską pažiūrėti kiek paprasčiau, juk šiaip ar taip vėliau iš to tik abi su Hana kartu pasijuoksime.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą