Lomboko salai paskyrėme dvi savaites iš savo kelionės rezervuaro. Tiesą sakant, planavome per tą laiką nukakti ir iki Komodo salos, kurioje gyvena patys didžiausi driežai pasaulyje - Komodo varanai. Tačiau vos atvykusios į Lomboką sužinojome, kad lietaus sezono metu (yač sausį-vasarį) jūra būna labai nerami ir praleisti laive tris paras (tiek trunka kelionė jūra nuo Lomboko iki Komodo salos) ne pats didžiausias malonumas, o dažnai ir nemažas pavojus. Ką gi, ne tai ne, rizikuoti šį kartą nepanorome. Kitą kartą.
Kadangi Senggigi miestelyje pratupėjome jau visą savaitę, nusprendėme išsinuomoti motorolerį ir vykti ieškoti nuotykių į salos šiaurę, į Senaru miestelį prie antro pagal dydį Indonezijos ugnikalnio. Nors vietiniai mus patikino, kad lietaus sezono metu į ugnikalnį kopti per daug pavojinga ir net gi draudžiama, nusprendėme bent jau pabūti netoliese ir aplankyti krioklius. Atvykusios į Senaru, apsistojome nakvynės namuose, o mus pasitikęs vaikinukas pasirodė esąs gidas, kuris turistus lydi į Rinjani ugnikalnį. Nustebome sužinojusios, kad į ugnikalnį kopti vis dėlto įmanoma, tik ne iki pačios viršūnės, bet iki kraterinio ežero panoramos, esančios beveik 3 kilometrų aukštyje.
Rinjani ugnikalnis - 3 726 m siekiantis ir antras pagal dydį aktyvus ugnikalnis Indonezijoje, Lomboko saloje. Paskutinis išsiveržimas užfiksuotas maždaug prieš 4 metus, bet jis buvo visai nestiprus. Nusprendėme pasiryžti ir kopti.
Kelionę pradėjome 5 valandą ryto - papusryčiavome, išgerėme kavos ir su žibintuvėliais užsimiegojusios sekėme paskui savo gidą. Žinoma, kopti galima pasiryžti ir be gido, tačiau kelias visiškai nepažymėtas, tuo labiau, susiruošėme į dviejų dienų žygį su palapinėmis, naktį tik mums dviems su Hana turbūt būtų buvę kiek nejauku. Po kiek laiko prie mūsų prisijungė vietinis vyrukas - porteris, nešantis palapines, miegmaišius, maistą ir visus reikalingus daiktus. Nustebome pamačiusios, kad porteris į beveik trijų kilometrų kalną kops dėvėdamas paplūdymio šlepetes. O visus daiktus jis nešė dviejuose krepšiuose, prikabintuose prie lazdos galų, o tą lazdą vaikinukas, rodės, be jokio vargo nešė ant savo kupros. Neįtikėtina!
Užkopusios į beveik trijų kilometrų aukštį, turėjome pamatyti nuostabaus grožio (matėm paveikslėliuose) kraterinį ugnikalnio ežerą, ten pat pasistatėme savo palapines ir pasiruošėme nakčiai. Kai pasiekėme savo galutinį tašką, mus apsupo didžiulis debesėlis, kuris nepanoro pasitraukti nei saulėlydžio, nei saulėtekio metu. Todėl galėjome tik įsivaizduoti, kaip gražu čia turėtų būti ne lietaus sezono metu (;. Nors sėkmė gal ir nebuvo mūsų pusėje, bet svarbiausia kelionė, o ne jos tikslas, ar ne?
Kopimas į Rinjani ugnikalnį buvo ne tik didelis fizinis, bet ir psichologinis išbandymas. Vos pradėjus žygį, mūsų gidas lyg tarp kitko užsiminė, kad neretai merginos kelionės metu puola į ašaras. Nors nė viena iš mūsų iki tokios būsenos nepriėjome, bet trūko tikrai mažai. Nuovargį ir psichologinę įtampą, kad dabar jau niekur trauktis negalime, teks įveikti visą atkarpą, bandėme numalšinti dainomis, juokingomis istorijos, isterišku juoku ar tiesiog išsirėkimu tyliuose kalnuose. O kol ramiai žygiavome, galėjome apgalvoti daugelį dalykų ir su mintimis paskęsti neapsakomoje kalnų tyloje.
Kitos dienos pavakarę baigusios kelionę nusprendėme, kad tą pačią dieną turime grįžti atgal į Senggigi, nes Senaru miestelis kalnuose mums pasirodė per daug šalta vieta, o ir kalnuose naktį buvo ne pyragai. Todėl beveik visiškai be jėgų ir su nežmoniškai skaudančiomis kojomis (vos galėjome paeiti dar tris dienas po žygelio į ugnikalnį) sėdome ant motorolerio ir tris valandas šalia jūros vedančiu keliu dardėjome iki savo pamėgto miestelio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą