Mėnuo Balyje

Kecak - tradicinis baliniečių šokis. Uluwatu šventykla, Bali.

Mėnuo Balyje. Paslaptinga ir labai stiprią energiją skleidžianti sala, jos gyventojai ir gyvenimo būdas stebino mane kiekviename žingsnyje. Tiek daug visko nutiko per tas trisdešimt dienų, tiek daug stiprių emocijų ir adrenalino, išbandymų ir pamokančios patirties. Pirmieji bandymai iškęsti beprotišką Balio gatvių eismą, susidūrimas su induizmu ir keistais jo ritualais, neramūs sapnai ir stiprios audros nakties metu, paskutines jėgas atimantis darbas, beprotiškas ilgesnys ir kartais pyktis, geras nuovargis po rungtynių su Indijos vandenyno bangomis, dvejonės, džiaugsmas, nesusikalbėjimas ir nesupratimas, noras pasislėpti, vėl džiaugsmas, atradimai, beprotiška baimė ir juokas po jos, minčių ir kelių milijonas. Tiek daug skirtingų jausmų vienu metu turbūt seniai jau nesu payrusi. Kartais tai mane vesdavo iš proto, atrodė, kad tuoj sprogsiu, kad visko per daug, per stipru, per aštru, per daug netikra, kad būtų tiesa. Bet gal tik tuomet ir supranti, kad iš tiesų gyveni? Kai pasaulį jauti kiekviena savo kūno dalele. 

Keisti ir dvejopi jausmai lanko dabar, kai sėdžiu kelte ir keliuosi į kitą Indonezijos salą - Lombok.
Sunku palikti Balį, kuris lyg magnetas ar nepaaiškinama srovė įtraukia veik kiekvieną. Iš kitos pusės, esu pasiruošusi pamatyti kitą Indonezijos pusę - daug skurdesnes ir ne tokias išsivysčiusias salas, kuriose sutiksiu jau ne hindu dievukus, bet hidžbagus vilkinčias musulmones moteris. 

Kas yra islamiška šalis, jau patyriau Malaizijoje. Niekuomet nesmerkiau jokios religijos, bet turbūt nė vienos iš tiesų niekada nepripažinau ir nepriėmiau. Žinoma, daug kas mane stebino ir iki šiol stebina, tačiau turbūt reikia priimti šalį tokią, kokia ji yra. Ir visuomet stengtis parodyti jai pagarbą, bent šiek tiek prisitaikyti prie ten galiojančių taisyklių. Savo kelyje sutikau nemažai "vakariečų" (iki šiol nesuprantu, kas sukūrė tas ribas), kurie bando savo "teisingą" gyvenimą būdą įpiršti vietiniams ir nerodo jokios pagarbos svetimai kultūrai. Tačiau kas yra teisinga? Kas viso to mus išokė? Juk patys susikūrėme savo taisykles, baimes ir aprobojimus, kažkokiu stebuklingu būdu galime atskirti gėrį nuo blogio. Mes patys sutvėrėme savo dievus ir išgalvojome religijas. Tad kodėl tos susikurtos taisyklės negali būti skirtingos kitoje žemės pusėje? Jei pabandytumėme nors šiek tiek apie tai pagalvoti, pradėtume gerbti kitą nuomonę ir kitas taisykles. O jeigu ne, kam tuomet iš viso kelti koją iš namų ir bandyti atrasti tai, kam esi nepasiruošęs?