Kaip tarėme, taip ir padarėme - atsikėlėme ankstų rytą ir išdardėjome į netoliese esančio kaimelio mokyklą. Išdardėjome tiesiogine šio žodžio prasme - kelias buvo pilnas duobių, akmenų, aplink lakstančių vištų ar pasiganyti išėjusių buivolų. Šiaip ne taip radome mokyklą ir vėl pamatėme pažįstamus veidus - labai malonią ir draugišką anglų kalbos mokytoją ir paaugles mergaites, kurias sutikome Kutos paplūdimyje. Tik šįkart merginos galvas buvo apdengusios hidžbanais ir dėvėjo mokyklines uniformas.
Šioje mokykloje mes buvome pirmieji svečiai iš Europos - čia niekada dar nesilankė jokie savanoriai, norintys pagelbėti vietiniams išmokti anglų kalbą.
Sąlygos mokykloje - labai labai paprastos. Pastatas taip pat. Kai sakau, kad sąlygos labai paprastos, turiu omeny paprastos Indonezijoje. Europoje turbūt tokios mokyklos jau netektų pamatyti. Bet velniop tas sąlygas! Tokios geros atmosferos dar nemačiau jokioje kitoje mokykloje! Kai pamatai tuos laimingus ir krykštaujančius vaikų veidus, susimąstai, ką praranda šiuolaikiniai mūsų vaikai. Jie turi viską - namus, šeimą, patį geriausią telefoną, žaislus, kompiuterinius žaidimus ir televiziją. Tačiau dažnai jų veiduose gali pamatyti abejingumą ir liūdesį, rodos, lyg jie būtų jau daug ką gyvenime patyrę suaugusieji. Tai jau nebe naivūs ir vaikyste besidžiaugiantys vaikai. Galbūt daiktai ir žinojimas, kad gali gauti veik viską, ko panorėsi, sugniuždo mūsų svajones ir visiškai sugriauna mūsų fantaziją. Tie vaikai, kuriuos sutikau mažuose Azijos kaimeliuose, gyvena labai skurdžiai - daugelis jų net nežino, ką valgys vakarienei. Apie jokius žaislus jie net pasvajoti negali. Bet kokios ugnelės žybčioja jų akyse, kai jie kartu su kitais vaikais žaidžia gatvėje akmenėliais, pievoje gaudo žiogus ar krykštaudami šokinėja per bangas. Jų fantazija yra begalinė - jie užauga natūralioje aplinkoje be baimių ir kompleksų kurti, dainuoti, šokti ar bendrauti. Jie visada žinos, kaip užsidirbti papildomų rupijų - nes tik taip jie gali sau užsitikrinti pragyvenimą. Net širdį suspausavo kartais pamačius mažus vaikiukus dirbančius laukuose, be jokio vargo tempiančius ir mečetėmis kapojančius palmių lapus.
Žinoma, nesakau, kad vaikai čia kažkuo labai įpatingi ar išskirtiniai - galiausiai jie tokie patys vaikai kaip ir visi. Išdykę, krečiantys išdaigas, pasiutę ir kartais labai užsispyrę. Tik žinau vieną - kuo mažiau turi, tuo labiau džiaugiesi mažais dalykais ir tuo laimingesnis esi.
***
Mokykloje praleidome apie dvi- tris valandas. Pamokoje bendravome su mokiniais, žaidėme žaidimus, pasakojome apie save ir apie savo šalį (koks geras jausmas apėmė, kai visa klasė kartu pakartojo ne tik žodį Lietuva, bet ir Druskininkai!), klausinėjo mūsų įvairių klausimų. Vėliau šnekučiavomės su mokyklos mokytojais. Visi buvo tokie draugiški ir neslėpė džiaugsmo, kad mes ištesėjome savo pažadą ir atvažiavome jų aplankyti. Anglų kalbos mokytoja mus pakvietė pasisvečiuoti pas ją namuose - ten susitikome su jos tėvais, seserimi ir kaimynais. Tokia patirtis, kai bendrauji su vietiniais, kartu su jais sėdėdamas ant žemės rankomis valgai ryžius ir daliniesi paprastu, bet labai skaniu maistu - yra geriausia, ką gali patirti keliaujant.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą