Jau ne kartą šios kelionės metu esu patyrusi, ką reiškia būti išskirtiniu - baltaodžiu keistuoliu tarp vietinių gyventojų. Teko lankytis mažuose kaimeliuose, kur žmonės europietį turbūt apskritai matė pirmą kartą savo gyvenime. Jau nebestebina, kai gatvėje į tave spokso, mojuoja, sveikinasi, fotografuoja ar prašo nusifotografuoti kartu su tavimi. Nebestebina mažų vaikiukų paklaikę žvilgsniai, o kartais net ir ašaros, pamačius tokį keistą padarą. Tačiau Lombokas patvirtino, kad dėmesio įmanoma susilaukti ir dar daugiau. Jeigu papuoli "tinkamu" metu "tinkamoj" vietoj.
Taigi karštą dieną vos atvykusios į Kutą, kaimelį Lomboko saloje, patraukėme išsimaudyti į netoliese esantį paplūdimį. Buvo sekmadienis - laisva diena Indonezijos gyventojams, kada jie su šeimomis ar draugais laiką leidžia dažniausiai prie jūros. Vos mums pasirodžius, visas dėmesys nukrypo į mūsų pusę - vaikiukai spoksojo pastėrusiomis akimis, vaikai mojavo ir sveikinosi, jaunimas vis pribėgdavo paklausti mūsų vardų ar kartu nusifotografuoti, vaikinukai laidė kelias angliškai išmoktas frazes, šeimos draugiškai šypsojosi ir kvietė pasėdėti kartu su jais. Pirmą kartą susidūrus su tokiu draugiškumu, būna sunku patikėti - Lietuvoje nepažįstamas (o kartais net ir pažįstamas) labai retas atvejis tau nusišypsos gatvėje. Čia, rodos, jie neturi jokio gėdos jausmo ar kuklumo - pribėgę sveikinasi su tavimi, kalbasi, klausia visko, kas jiems įdomu. Be galo man tai patinka, kad jie tokie atviri. Tuomet ir supranti, kodėl jie čia vieni kitus vadina broliais ir seserimis, nejaučia tokio didelio skirtumo tarp draugo ir visiškai nepažįstamo žmogaus.
Tačiau mūsų su Hana pasiplaukiojimas Kutos paplūdimyje mums pridarė daug gėdos. Puikiai žinojome, kad Lomboke gyvena daug musulmonų, o ir jūroje jie maudosi su drabužiais, todėl mūsų bikiniai jiems gali pasirodyti tikras šokas. Bet buvo taip karšta, kad negalėjome susilaikyti! Stengėmes paėjėti kiek toliau nuo žmonių, tačiau daugelis jaunimo tiesiog sekė mums iš paskos - visi norėjo nusifotografuoti ar pakalbėti su mumis. Kai jau atrodė, kad atradome kiek nuošalesnę vietelę, kur mūsų nevarstys tiek daug akių - greitai nusimetėme savo drabužius ir šokome į vandenį. Rodos, lyg ir niekas mūsų nepastebėjo. Bet po 5 minučių krante pradėjo būriuotis vis daugiau žmonių, visi mums mojavo, nesikuklino ir fotografuoti, o mes susigėdusios tupėjom vandeny iškišusios tik galvas. "Kaip dabar reiks išlipti?" - galvojome, juk su savo bikiniais mes čia atrysim kaip nuogos. Tada į jūrą šoko vaikai, plaukė iki mūsų, kalbino, klausinėjo įvairių dalykų, o mes susigėdusios nekišom net rankos iš vandens. Jaunimas, žinoma, net neįsivaizdavo, kad mes maudomės be drabužių... Bėgo minutės, kūnas brinko, o išlipti iš vandens buvo didžiausia gėda... Va ką reiškia kultūriniai skirtumai. Bet ilgiau ištverti negalėjome, sūrus vanduo degino visus mūsų per keturis mėnesius užsitarnautus nubrozdinimus, žaizdas ar įbrėžimus. Būtumėt pamatę tų vaikų reakciją, kai mes pagaliau atsistojome ir pradėjome greitai eiti link kranto ir savo rankšluosčių! Tokios gėdos turbūt seniai nesu patyrusi. Čia gal beveik kaip pas mus gatve vidury dienos nuogal pralėkti :)))).
Įsisupusios į rankšluosčius sėdėjome ant kranto ir juokėmės. Po kelių minučių prie mūsų susėdo visas būrys jaunų mergaičių. Pasirodo, jos čia atvyko su klase ir anglų kalbos mokytoja, todėl norėjo su mumis pakalbėti angliškai. Mokytoja ir merginos buvo labai draugiškos ir daug klausinėjo apie mūsų šalis, mūsų istoriją ir pan. Taip praplepėjome gal valandą, o prieš atsisveikinant anglų kalbos mokytoja pasiūlė mums apsilankyti jų mokykloje. Mes, žinoma, iš karto sutikome! Užsirašėme mokyklos adresą ir kitą dieną pažadėjome juos ir vėl pamatyti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą