Kelionė į Tailando pietus

Pagaliau į pietus, pagaliau į gražiasias Tailando salas, mėgautis saule, jūra ir apie nieką negalvoti.

Kelionė iš Khon Kaen į Koh Lanta salą, kurioje dabar ir esu, truko 28 valandas. 8 valandos autobusu iki Bankoko, 17 valandų naktiniu traukiniu iki Trang miesto pietuose ir dar 3 valandos autobusiuku iki salos. Bet buvo verta! Jeigu yra rojus žemėje, tai čia šiuo metu ir esu.

Savaitgalis Khon Kaen

Budistų šventykla Khon Kaen

Prieš važiuodami į salas, savaitgalį praleidome Khon Kaen, trečiame pagal dydį Tailando mieste. Šeštadienį čia vyko smagi šventė – didelė mugė, įvairiausi pasirodymai, žmonės į orą leido popierinius žibintus ir pan. Mieste – didelis ežeras. Vėlų vakarą viena išėjau pasivaikščioti, apėjau visą ežerą, nors jis ir daug didesnis už Druskonį, bet man priminė mano mieluosius Druskininkus. Visur aplink mane – vien tik vietiniai, nemačiau nė vieno turisto, todėl nenuostabu, kad daug kas bandė mane pakalbinti, įdėmių žvilgsnių irgi neišvengiau : ). Beje, labai keistas jausmas, kai einu žmonių minioje, ir visi – mano ūgio ir net žemesni. Pasijutau tokia sava :D ir minioje žiūrint koncertą stiebtis nereikia :D. Keistas jausmas.

Beeidama aplink ežerą, užsukau į budistų šventyklą. Buvau apstulbinta. Kaip tik tuo metu vyko ceremonija, jeigu neklystu, šventė, kai budistų vienuoliai po trijų mėnesių meditacijos visiškoje tyloje ir vienuomoje, pagaliau gali išeiti į viešumą. Minia žmonių su gėlių puokštelėmis ėjo aplink šventyklą, vėliau degė žvakeles, visur tvyrojo malonus smilkalų kvapas.

Šventyklos viduje

Dvi savaitės Tailande

Praėjo lygiai dvi savaitės nuo mano kelionės pradžios. Dvi savaitės  spalvingame ir kontrastingame Tailande, pilname kvapų, skonių ir nuoširdžių šypsenų. Atrodo, tiek daug visko įvyko per pastarąsias dienas, bet mintys vis dar skrajoja ir nebespėju dėlioti įspūdžių į mažas lentynėles. Viskas dar taip nauja ir kiekviena smulkmena mane stebina.

Norisi pažinti dar daugiau, sutikti dar daugiau žmonių ir iš kiekvienos situacijos pasiimti kiek įmanoma daugiau. Džiaugiuosi, kad savanoriauju mažame Tailando kaimelyje, nors gyvenimas čia ne visada lengvas. Kelaimės 5 valandą ryto, darome jogą, vėliau visais įmanomais būdais bandau susikoncentruoti ir 45 minutes išsėdėti vienoje vietoje. Meditacija – ne pats maloniausias užsiėmimas, ne atsipalaidavimas, kaip maniau iki šiol. Tai pats artimiausias susitikimas su pačiu savimi, susipažinimas su savo mintimis ir vidumi, kuriame ne visuomet tūno pačios gražiausios emocijos. Tačiau tai yra patirtis, kurios turbūt nepamiršiu niekada. Tik kovodamas su savimi ir savo emocijomis gali save ugdyti ir labiau pažinti. Gali išmokti susigyventi su visomis savo emocijomis, neskirstant jų į blogas ar geras. Gali išmokti susikoncentruoti tik į šią dabarties akimirką, neleidžiant mintims nukrypti į praeitį ar per daug užsisvajoti apie ateitį.

Gyvename labai paprastomis sąlygomis – miegame ant grindų, prausiamės pildami ant savęs vandenį iš kibiriuko, valgome ant grindų. Temsta čia labai anksti – 6 valandą jau visiškai tamsu. Tailandiečiai labai bijo tamsos, todėl vietinius kaimelio gyventojus labiausiai stebina tai, kad mūsų namelyje visiškai nėra šviesų.

Kaimelis šalia mūsų – skurdus, tačiau įdomus. Visiems mes labai įdomūs, todėl praeinant vietiniai mus kviečia užsukti į svečius, aprodo savo sodus, kuriuose auga bananai, papajos, kokosai ir įvairiausi vaisiai, kurių pavadinimų net nežinau. Gatvėse basomis kojomis laksto vaikai ir sprogdina petardas – tai turbūt viena iš nedaugelio jų pramogų. Visur pilna benamių šunų, kuriems lazda yra ne žaidimas, o griežto auklėjimo įrankis. Slankioja senos susikūprinusios močiutės ir čiaumoja kažkokio augalo lapus, nuo kurių jų dantys tampa tamsiai raudonos spalvos. Tiesa, tie lapai turi stiprų poveikį, todėl močiutės dažniausiai būna labai laimingos J.

Šiuo metu projekte 10 žmonių – projekto vadovai vokiečiai Christian ir Anja, Timas ir Sara iš Kanados, Tomas ir Patrikas iš UK, Diana iš Meksikos, Nazomi iš JAV ir mes, du lietuviai. Smagu sutikti žmones, mąstančius panašiai kaip ir tu, ieškančius ir nebijančius prarasti. Ko nors naujo gali išmokti iš kiekvieno jų.

Savaitgaliais važiuojame į Khon Kaen. Tuomet galime pasidžiaugti normalia lova, dušu, internetu.

Kiekvieną šeštadienį mieste vyksta didelis turgus, kuriame galima nusipirkti įvairiausių skaniausių patiekalų. Akys raibsta nuo naujų ir nematytų valgių, burna sąla nuo dar niekada nepatirtų skonių.

Praėjusią savaitę pirmą kartą išbandžiau tailandietišką masažą. Tai buvo pats geriausias masažas, kokį esu kada nors dariusi. Galėčiau tai pavadinti masažo, gimnastikos ir jogos mišiniu. Sunku nupasakoti, kas tai per masažas, nes jis labai skiriasi nuo mūsų suvokimo apie tai. Tailandiečiai tikri masažo meistrai, puikiai žinantys visus žmogaus kūno taškus, tiesiog „lankstantys“ žmogaus galūnes į įvairiausias padėtis. Po masažo jaučiausi kaip naujas žmogus, kurį laiką negalėjau atsigauti. Atliko man jį tailandietis vaikinas, manau, labai stengėsi, nes pasakiau, kad tai pirmasis mano tailandietiškas masažas J vėliau jis sakė, kad nori atidaryti masažo saloną mano šalyje :D Už valandą su puse profesionalaus masažo sumokėjau mažiau nei 6 dolerius – neįtikėtina! Kitą savaitgalį būtinai nueisiu dar kartą J

Šilčiausi linkėjimai iš miško, esančio kažkur šiaurės Tailande.

Pirmasis savanoriavimo projektas

Šiuo metu šiame miško namelyje gyvena 8 žmonės. Visai prie pat įsikūręs budistų vienuolynas ir mažas kaimelis, kurio gyventojams mes atrodome kaip ateiviai iš kitos planetos. Nuotraukos autorius - Manu, berniukas iš kaimelio, kiekvieną dieną pas mus užsukantis.

Kiekvienas iš mūsų pasirenkame, kuo būti – muse ar bite. Musė net ir gražiausioje gėlių pievoje ieškos mėšlo gabalėlio, o bitė bet kokiomis sąlygomis bandys atrasti gėlės žiedą.

Kanadiečiai Tim ir Sara gamina pietus.

Pirmasis savanoriavimo projektas Tailande. Įsikūrėme netoli Khon Kaen esančiame kaimelyje, budistų vienuolyno teritorijoje. Aplink mus – didelė teritorija miško ir laukų. Visa žemė priklauso vienuolynui. Prieš 20 metų Tailando valdžia čia pastatė namelius šalyje gyvenantiems benamiams ir įkurdino juos vienuolyno teritorijoje.

Vos atvykę į kaimelį, buvome pakviesti vakarienės pas vietinius gyventojus. Kaip tik tą vakarą kaimelyje vyko ceremonija, kurioje sudalyvauti galėjome ir mes. Žmonės, susėdę ant grindų ratu, rankose laikė baltą virvelę ir meldėsi. Ceremonijoje giedojo seneliukas, kaip mums sakė, vyriausias kaimelyje žmogus, vis dar mokantis senąsias giesmes. Balta virvelė, kurią visi kartu laikėme rankose, simbolizuoja bendruomenę. Buvome laimingi, kad mus priėmė taip šiltai. Po ceremonijos rišome vieni kitiems ant rankų baltas virveles su mazgu. Berišdamas virvelę, žmogus tau ko nors palinki ir, sakoma, kad kai virvelė susidėvės ir nuplyš – tavo linkėjimas išsipildys. Penkios virvelės ant mano rankos, viena jau nuplyšo, įdomu, koks noras jau išsipildė?

„Mindfulness Project“ – taip vadinasi projektas, kuriame dabar savanoriauju. Jį sumanė vokiečiai Christian in Anja. Projektas vos prieš savaitę persikėlė į miško vienuolyną, todėl šiuo metu daugiausia dirbame namelio įrengimo darbus – dažome sienas, valome, įrenginėjame sodą. Su mumis kartu savanoriauja Tim ir Sara iš Kanados, kurie ruošia nuostabų vegetarinį maistą. Vakar atvyko Tom iš Anglijos, jis įvairiose Azijos šalyse vaikus moko anglų kalbos. Sodą įrenginėja Patrick iš Didžiosios Britanijos.

Mano darbas šiame projekte – ant vandens saugyklų dėlioti mozaiką iš mažų plytelių gabalėlių. Ne

Manu prie vandens saugyklos, ant kurios darome mozaiką.

taip lengva, kaip atrodė iš pradžių, bet darbas tikrai įdomus ir kūrybiškas. Į pagalbą man atskuba ir Manu – tailandietis berniukas. Puikus fotografas

Tailandiečiai – be galo šilti ir svetingi žmonės. Šiame kaimelyje jie gyvena labai nepasiturinčiai, bet kai užeini pas juos į svečius – jie sodina tave ant grindų ir neša begalę maisto. Tai žmonės, kurie tiki karma, nuo mažumės mokyti su visais

dalintis ir padėti kitam bet kokiomis aplinkybėmis. Čia lakstantys vaikai visada pasiūlys tau savo cukranendrės gabalėlį ar bet ką, ką tuo metu turi. Tokiais mažais stebuklais nesistebėti tiesiog negali.

Kiekvieną rytą Christian mums veda meditacijos ir jogos pamokas. Pirmą kartą išbandžiau meditaciją, kuri truko 45 minutes. Ką galiu pasakyti? Susikaupti galėjau gal tik pirmąsias 5 minutes, vėliau visas dėmesys krypdavo į tirpstančias kojas ir į skaudančią nugarą. Nežinau, kaip įmanoma taip ilgai išsėdėti vienoje pozicijoje net nepajudėjus. Aš labiau susikoncertuoju dažydama sieną ar darydama kokį nors kitą darbą. Nesu tikra, ar nors vieną kartą man pavyks susikaupti ir medituojant nuvyti šalin visas savo mintis. Turbūt tam reikia nemažai laiko ir praktikos.

Kol kas tiek naujienų. Naujų įspūdžių ir potyrių per daug, kad pavyktų viską papasakoti. Kitą savaitę tęsime darbus kaimelyje netoli Khon Kaen.

Savanoriai kartu su tailandiečiais kaimelio mokykloje. Šokame rankų plovimo šokį :)

Bankokas

Pirmas įspūdis vos įkėlus koją į Bankoką – tvankus ir drėgnas klimatas. Karštis, sunkiai pakeliamas turbūt daugeliui europiečių. Nesvarbu, ar apsiniaukę, ar šviečia saulė – čia visuomet vaikštai daugiau ar mažiau šlapias. Nors vietiniai sakė, kad mums pasisekė – lankomės čia geriausiu metu, kai nėra taip karšta ir orą šiek tiek atgaivina trumpi, bet smarkūs lietūs.

Įspūdžių tiek daug, kad nežinau, nuo ko pradėti. Skrydis iš Stokholmo į Bankoką buvo šiek tiek varginantis. 10 valandų ore ir beveik 9 tūkstančiai įveiktų kilometrų. Kadangi nebuvome užsisakę specialaus paketo, negavome jokio maisto ir gėrimų. Tuo metu gal tai ir buvo tragedija, tačiau dabar atrodo niekai. Nors vienu metu jau buvau pagalvojus, kad greitai dehidratuosiu. Apgailėtinu baseliu paprašiusi stiuardesės stiklinės vandens, buvau pati laimingiausia pasaulyje, ją gavusi.

Bankoke su draugu iš Coucsurfing Wirat

Bankoke mus pasitiko tailandietis, su kuriuo susipažinau per Couchsurfing. Jis mums aprodė miestą, pavaišino pirmaisiais pietumis. Praėjo vos dvi dienos Tailande, bet jau galiu pasakyti, kad maistas čia nuostabus. Ryžiai, ryžių makaronai, vištiena, daug daržovių, vaisių, beveik viskas bent šiek tiek aštru, šviežia. Vakar valgiau grilyje keptą kokosą – nuostabus skonis. Arba vištiena su daržovėmis kokoso padaže. Tikrai galėčiau čia gyventi vien dėl nuostabaus maisto. 

Pirmą naktį apsistojome svečių namuose netoli centrinės Bankoko gatvės. Dviems žmonėms naktis privačiame kambaryje su dušu ir kondicionierium – apie 14 dolerių. Skaniai pavalgyti vietinėje kavinukėje gali už 2 dolerius. Ir maistas vietinėse užeigose daug skanesnis. Žodžiu, kainos tikrai negąsdina, o turtingi europiečiai ten gali sau leisti turbūt beveik viską.

Bankoke su couchsurfer'iu Boss

Antrą naktį apsistojome pas tailandietį Boss iš Couchsurfing. Vakare buvome vietiniame bariuke, susipažinome su jo draugais, paragavome tailandietiško alaus.

Turbūt įsimintiniausias šių dienų įvykis. Teko rankose laikyti dvi gyvates, kurias namuose laiko mūsų couchsurferis Boss. Nemoku apsakyti to jausmo, kurį jaučiau laikydamas jas rankose, bet akis į akį susidūriau su viena didžiausių baimių savo gyvenime. Pirmasis iššūkis – ją nugalėti. Nesijaučiu tai padariusi, bet didžiuojuosi savimi bent išdrįsusi jas abi palaikyti rankose. Štai šios dvi gražuolės.

Bankokas – kontrastingas milžiniškas miestas. Milijonas įvairiausių kvapų, spalvų, auksu žėrinčių šventyklų, gatvėse su skėčiais nuo saulės vaikščiojančių budistų vienuolių. Tuo pačiu ir daug šiukšlių, smarvės, gatvėse pilamų pamazgų, elgetaujančių šunų, lakstančių žiurkių, visose įmanomose vietose miegančių elgetų, turistus bandančių „išdurti“ tuk-tuk‘ų vairuotojų. Sunku per kelias dienas susidaryti kokį nors įspūdį apie šį miestą. Nežinau, ar norėčiau čia apsistoti ilgiau, bet pamatyti visą tą šurmulį yra tikrai verta.

Rašau šį įrašą autobuse, kuris važiuoja iš Bankoko į Khon Kaen. 6 valandos kelio, maistas, gėrimai, masažuojanti kėdė, atskiras televizoriukas, kuriame gali žiūrėti filmus, žaisti kompiuterinius žaidimus ir t.t. – 12 dolerių už tokią kelionę. Neblogai, ar ne? : )

Važiuojame į pirmąjį savo savanoriavimo projektą Khon Kaen mieste Tailando šiaurės rytuose. Planuojame ten būti tris savaites. Interneto ryšį ten turėsime labai retai, todėl bent trumpas žinutes ir tai, ką mes ten veiksime, aprašysiu čia.

Linkėjimai iš Tailando. Šalies, kurią mažais ir lėtais žingsneliais stengiuosi pažinti per šiuos du mėnesius.

Bučkiai ir apkabinimai visiems draugams, tėvams ir artimiesiems. Man tikrai VISKAS labai gerai. Laimės ir įspūdžių iki dangaus.