Grįžtu į Malaiziją

Praleistas mėnuo Malaizijoje man paliko tik pačius geriausius prisiminimus ir pojūtį, kad privalau čia dar kada nors sugrįžti. Kadangi mano mintys vis dar skrajojo kažkur ten, kartu su Hana nusipirkome laimingą bilietėlį Lombokas- Kuala Lumpūras.
Esu laiminga, kad visai neplanuojant ir nieko nesitikint, viskas galiausiai susikloto kuo puikiausiai. Išmokau pasitikėti atsitiktinumu, galbūt ir likimu? Kartais net nežinodama tikslaus paaiškinimo, atsiduriu ten, kur ir privalau atsidurti. Patiriu tai, kas pažadina manyje visus mano pojūčius. Tuomet noriu kurti, pažinti, išmokti.
Galiu be jokių abejonių pasakyti, kad jau beveik 5 pastarieji mano kelionės mėnesiai turbūt buvo pats geriausias laikas mano gyvenime. Ir žinau, kad tai dar ne pabaiga. Gal ir ne visada dienos būna saulėtos ir laimingos, bet dažniausiai iš ne tokios malonios patirties aš išmokstu dar daugiau. Pažįstu įvairias savo puses ir susitaikau su jomis. Suprantu, kad ilgesys ar liūdesys yra didelė dalis tavo jausmų, kuriuos reikia išgyventi ir nesistengti visuomet nuvyti jų šalin.
Daugelis manęs klausia - kada jau parkeliausiu namo. Atsakyti į šį klausimą man sunku, nes pati to nežinau. Tik jaučiu, kad dar ne viską pasiėmiau iš šios kelionės, kad dar turiu kažkur pasilikti. O kiek ilgam, priklausys nuo mano norų ir, žinoma, finansų. Todėl šiuo metu bandysiu susirasti paprastą darbelį, kuriame galėčiau užsidirbti šiek tiek pinigėlių.
Taigi grįšiu prie Kuala Lumpūro. Praleidome čia vos dvi dienas. Hana susirgo angina, todėl negalėjome daug ko pamatyti. Nors aš Malaizijos sostinę jau apvaikščiojau anksčiau. Todėl nusprendėmė važiuoti į Melaką pas mūsų draugę Soniją, kuri čia mokytojauja.

Lombokas - mano svajonių sala

"My hear is the ocean, my soul is the wind'.

Kada nors gyvenime ir vėl čia sugrįšiu - rytais mokysiu vaikus anglų kalbos, laisvu metu banglente gaudysiu vandenyno bangas, gersiu šviežias kokoso sultis, vakarais klausysiu gyvos muzikos koncertų, kursiu, mylėsiu gyvenimą ir priimsiu visas jo dovanas.

Lankomės mokykloje

Kaip tarėme, taip ir padarėme - atsikėlėme ankstų rytą ir išdardėjome į netoliese esančio kaimelio mokyklą. Išdardėjome tiesiogine šio žodžio prasme - kelias buvo pilnas duobių, akmenų, aplink lakstančių vištų ar pasiganyti išėjusių buivolų. Šiaip ne taip radome mokyklą ir vėl pamatėme pažįstamus veidus - labai malonią ir draugišką anglų kalbos mokytoją ir paaugles mergaites, kurias sutikome Kutos paplūdimyje. Tik šįkart merginos galvas buvo apdengusios hidžbanais ir dėvėjo mokyklines uniformas.
Šioje mokykloje mes buvome pirmieji svečiai iš Europos - čia niekada dar nesilankė jokie savanoriai, norintys pagelbėti vietiniams išmokti anglų kalbą.
Sąlygos mokykloje - labai labai paprastos. Pastatas taip pat. Kai sakau, kad sąlygos labai paprastos, turiu omeny paprastos Indonezijoje. Europoje turbūt tokios mokyklos jau netektų pamatyti. Bet velniop tas sąlygas! Tokios geros atmosferos dar nemačiau jokioje kitoje mokykloje! Kai pamatai tuos laimingus ir krykštaujančius vaikų veidus, susimąstai, ką praranda šiuolaikiniai mūsų vaikai. Jie turi viską - namus, šeimą, patį geriausią telefoną, žaislus, kompiuterinius žaidimus ir televiziją. Tačiau dažnai jų veiduose gali pamatyti abejingumą ir liūdesį, rodos, lyg jie būtų jau daug ką gyvenime patyrę suaugusieji. Tai jau nebe naivūs ir vaikyste besidžiaugiantys vaikai. Galbūt daiktai ir žinojimas, kad gali gauti veik viską, ko panorėsi, sugniuždo mūsų svajones ir visiškai sugriauna mūsų fantaziją. Tie vaikai, kuriuos sutikau mažuose Azijos kaimeliuose, gyvena labai skurdžiai - daugelis jų net nežino, ką valgys vakarienei. Apie jokius žaislus jie net pasvajoti negali. Bet kokios ugnelės žybčioja jų akyse, kai jie kartu su kitais  vaikais žaidžia gatvėje akmenėliais, pievoje gaudo žiogus ar krykštaudami šokinėja per bangas. Jų fantazija yra begalinė - jie užauga natūralioje aplinkoje be baimių ir kompleksų kurti, dainuoti, šokti ar bendrauti. Jie visada žinos, kaip užsidirbti papildomų rupijų - nes tik taip jie gali sau užsitikrinti pragyvenimą. Net širdį suspausavo kartais pamačius mažus vaikiukus dirbančius laukuose, be jokio vargo tempiančius ir mečetėmis kapojančius palmių lapus.
Žinoma, nesakau, kad vaikai čia kažkuo labai įpatingi ar išskirtiniai - galiausiai jie tokie patys vaikai kaip ir visi. Išdykę, krečiantys išdaigas, pasiutę ir kartais labai užsispyrę. Tik žinau vieną - kuo mažiau turi, tuo labiau džiaugiesi mažais dalykais ir tuo laimingesnis esi.

***

Mokykloje praleidome apie dvi- tris valandas. Pamokoje bendravome su mokiniais, žaidėme žaidimus, pasakojome apie save ir apie savo šalį (koks geras jausmas apėmė, kai visa klasė kartu pakartojo ne tik žodį Lietuva, bet ir Druskininkai!), klausinėjo mūsų įvairių klausimų. Vėliau šnekučiavomės su mokyklos mokytojais. Visi buvo tokie draugiški ir neslėpė džiaugsmo, kad mes ištesėjome savo pažadą ir atvažiavome jų aplankyti. Anglų kalbos mokytoja mus pakvietė pasisvečiuoti pas ją namuose - ten susitikome su jos tėvais, seserimi ir kaimynais. Tokia patirtis, kai bendrauji su vietiniais, kartu su jais sėdėdamas ant žemės rankomis valgai ryžius ir daliniesi paprastu, bet labai skaniu maistu - yra geriausia, ką gali patirti keliaujant.

Keistas pasiplaukiojimas Kutoj, Lombok

Jau ne kartą šios kelionės metu esu patyrusi, ką reiškia būti išskirtiniu - baltaodžiu keistuoliu tarp vietinių gyventojų. Teko lankytis mažuose kaimeliuose, kur žmonės europietį turbūt apskritai matė pirmą kartą savo gyvenime. Jau nebestebina, kai gatvėje į tave spokso, mojuoja, sveikinasi, fotografuoja ar prašo nusifotografuoti kartu su tavimi. Nebestebina mažų vaikiukų paklaikę žvilgsniai, o kartais net ir ašaros, pamačius tokį keistą padarą. Tačiau Lombokas patvirtino, kad dėmesio įmanoma susilaukti ir dar daugiau. Jeigu papuoli "tinkamu" metu "tinkamoj" vietoj.

Taigi karštą dieną vos atvykusios į Kutą, kaimelį Lomboko saloje, patraukėme išsimaudyti į netoliese esantį paplūdimį. Buvo sekmadienis - laisva diena Indonezijos gyventojams, kada jie su šeimomis ar draugais laiką leidžia dažniausiai prie jūros. Vos mums pasirodžius, visas dėmesys nukrypo į mūsų pusę - vaikiukai spoksojo pastėrusiomis akimis, vaikai mojavo ir sveikinosi, jaunimas vis pribėgdavo paklausti mūsų vardų ar kartu nusifotografuoti, vaikinukai laidė kelias angliškai išmoktas frazes, šeimos draugiškai šypsojosi ir kvietė pasėdėti kartu su jais. Pirmą kartą susidūrus su tokiu draugiškumu, būna sunku patikėti - Lietuvoje nepažįstamas (o kartais net ir pažįstamas) labai retas atvejis tau nusišypsos gatvėje. Čia, rodos, jie neturi jokio gėdos jausmo ar kuklumo - pribėgę sveikinasi su tavimi, kalbasi, klausia visko, kas jiems įdomu. Be galo man  tai patinka, kad jie tokie atviri. Tuomet ir supranti, kodėl jie čia vieni kitus vadina broliais ir seserimis, nejaučia tokio didelio skirtumo tarp draugo ir visiškai nepažįstamo žmogaus.

Tačiau mūsų su Hana pasiplaukiojimas Kutos paplūdimyje mums pridarė daug gėdos. Puikiai žinojome, kad Lomboke gyvena daug musulmonų, o ir jūroje jie maudosi su drabužiais, todėl mūsų bikiniai jiems gali pasirodyti tikras šokas. Bet buvo taip karšta, kad negalėjome susilaikyti! Stengėmes paėjėti kiek toliau nuo žmonių, tačiau daugelis jaunimo tiesiog sekė mums iš paskos - visi norėjo nusifotografuoti ar pakalbėti su mumis. Kai jau atrodė, kad atradome kiek nuošalesnę vietelę, kur mūsų nevarstys tiek daug akių - greitai nusimetėme savo drabužius ir šokome į vandenį. Rodos, lyg ir niekas mūsų nepastebėjo. Bet po 5 minučių krante pradėjo būriuotis vis daugiau žmonių, visi mums mojavo, nesikuklino ir fotografuoti, o mes susigėdusios tupėjom vandeny iškišusios tik galvas. "Kaip dabar reiks išlipti?" - galvojome, juk su savo bikiniais mes čia atrysim kaip nuogos. Tada į jūrą šoko vaikai, plaukė iki mūsų, kalbino, klausinėjo įvairių dalykų, o mes susigėdusios nekišom net rankos iš vandens. Jaunimas, žinoma, net neįsivaizdavo, kad mes maudomės be drabužių... Bėgo minutės, kūnas brinko, o išlipti iš vandens buvo didžiausia gėda... Va ką reiškia kultūriniai skirtumai. Bet ilgiau ištverti negalėjome, sūrus vanduo degino visus mūsų per keturis mėnesius užsitarnautus nubrozdinimus, žaizdas ar įbrėžimus. Būtumėt pamatę tų vaikų reakciją, kai mes pagaliau atsistojome ir pradėjome greitai eiti link kranto ir savo rankšluosčių! Tokios gėdos turbūt seniai nesu patyrusi. Čia gal beveik kaip pas mus gatve vidury dienos nuogal pralėkti :)))).

Įsisupusios į rankšluosčius sėdėjome ant kranto ir juokėmės. Po kelių minučių prie mūsų susėdo visas būrys jaunų mergaičių. Pasirodo, jos čia atvyko su klase ir anglų kalbos mokytoja, todėl norėjo su mumis pakalbėti angliškai. Mokytoja ir merginos buvo labai draugiškos ir daug klausinėjo apie mūsų šalis, mūsų istoriją ir pan. Taip praplepėjome gal valandą, o prieš atsisveikinant anglų kalbos mokytoja pasiūlė mums apsilankyti jų mokykloje. Mes, žinoma, iš karto sutikome! Užsirašėme mokyklos adresą ir kitą dieną pažadėjome juos ir vėl pamatyti.

Rinjani ugnikalnis

Lomboko salai paskyrėme dvi savaites iš savo kelionės rezervuaro. Tiesą sakant, planavome per tą laiką nukakti ir iki Komodo salos, kurioje gyvena patys didžiausi driežai pasaulyje - Komodo varanai. Tačiau vos atvykusios į Lomboką sužinojome, kad lietaus sezono metu (yač sausį-vasarį) jūra būna labai nerami ir praleisti laive tris paras (tiek trunka kelionė jūra nuo Lomboko iki Komodo salos) ne pats didžiausias malonumas, o dažnai ir nemažas pavojus. Ką gi, ne tai ne, rizikuoti šį kartą nepanorome. Kitą kartą.

Kadangi Senggigi miestelyje pratupėjome jau visą savaitę, nusprendėme išsinuomoti motorolerį ir vykti ieškoti nuotykių į salos šiaurę, į Senaru miestelį prie antro pagal dydį Indonezijos ugnikalnio. Nors vietiniai mus patikino, kad lietaus sezono metu į ugnikalnį kopti per daug pavojinga ir net gi draudžiama, nusprendėme bent jau pabūti netoliese ir aplankyti krioklius. Atvykusios į Senaru, apsistojome nakvynės namuose, o mus pasitikęs vaikinukas pasirodė esąs gidas, kuris turistus lydi į Rinjani ugnikalnį. Nustebome sužinojusios, kad į ugnikalnį kopti vis dėlto įmanoma, tik ne iki pačios viršūnės, bet iki kraterinio ežero panoramos, esančios beveik 3 kilometrų aukštyje.
Rinjani ugnikalnis - 3 726 m siekiantis ir antras pagal dydį aktyvus ugnikalnis Indonezijoje, Lomboko saloje.  Paskutinis išsiveržimas užfiksuotas maždaug prieš 4 metus, bet jis buvo visai nestiprus. Nusprendėme pasiryžti ir kopti.

Kelionę pradėjome 5 valandą ryto - papusryčiavome, išgerėme kavos ir su žibintuvėliais užsimiegojusios sekėme paskui savo gidą. Žinoma, kopti galima pasiryžti ir be gido, tačiau kelias visiškai nepažymėtas, tuo labiau, susiruošėme į dviejų dienų žygį su palapinėmis, naktį tik mums dviems su Hana turbūt būtų buvę kiek nejauku. Po kiek laiko prie mūsų prisijungė vietinis vyrukas - porteris, nešantis palapines, miegmaišius, maistą ir visus reikalingus daiktus. Nustebome pamačiusios, kad porteris į beveik trijų kilometrų kalną kops dėvėdamas paplūdymio šlepetes. O visus daiktus jis nešė dviejuose krepšiuose, prikabintuose prie lazdos galų, o tą lazdą vaikinukas, rodės, be jokio vargo nešė ant savo kupros. Neįtikėtina!
Užkopusios į beveik trijų kilometrų aukštį, turėjome pamatyti nuostabaus grožio (matėm paveikslėliuose) kraterinį ugnikalnio ežerą, ten pat pasistatėme savo palapines ir pasiruošėme nakčiai. Kai pasiekėme savo galutinį tašką, mus apsupo didžiulis debesėlis, kuris nepanoro pasitraukti nei saulėlydžio, nei saulėtekio metu. Todėl galėjome tik įsivaizduoti, kaip gražu čia turėtų būti ne lietaus sezono metu (;. Nors sėkmė gal ir nebuvo mūsų pusėje, bet svarbiausia kelionė, o ne jos tikslas, ar ne?

Kopimas į Rinjani ugnikalnį buvo ne tik didelis fizinis, bet ir psichologinis išbandymas. Vos pradėjus žygį, mūsų gidas lyg tarp kitko užsiminė, kad neretai merginos kelionės metu puola į ašaras. Nors nė viena iš mūsų iki tokios būsenos nepriėjome, bet trūko tikrai mažai. Nuovargį ir psichologinę įtampą, kad dabar jau niekur trauktis negalime, teks įveikti visą atkarpą, bandėme numalšinti dainomis, juokingomis istorijos, isterišku juoku ar tiesiog išsirėkimu tyliuose kalnuose. O kol ramiai žygiavome, galėjome apgalvoti daugelį dalykų ir su mintimis paskęsti neapsakomoje kalnų tyloje.
Kitos dienos pavakarę baigusios kelionę nusprendėme, kad tą pačią dieną turime grįžti atgal į Senggigi, nes Senaru miestelis kalnuose mums pasirodė per daug šalta vieta, o ir kalnuose naktį buvo ne pyragai. Todėl beveik visiškai be jėgų ir su nežmoniškai skaudančiomis kojomis (vos galėjome paeiti dar tris dienas po žygelio į ugnikalnį) sėdome ant motorolerio ir tris valandas šalia jūros vedančiu keliu dardėjome iki savo pamėgto miestelio.

Senggigi - Lomboko salos kurortas

Iš Lomboko uostamiesčio nusprendėme važiuoti tiesiai į vakarinės Lomboko dalies kurortą Senggigi. Neslėpsiu, tokį mūsų sprendimą nulėmė beveik visų čia keliaujančių kuprinėtojų biblija - Lonely planet kelionių vadovas. Kaip sakė mano knyga, čia mes atrasime pačius gražiausius paplūdymius ir dideles kokosmedžių plantacijas, karaokės barus ir pilnus paplūdymius surfintojų. Ką gi, skamba visai neblogai!

Nors Lombokas ir ne tokia turistinė vieta kaip Balis, tačiau salas vieną nuo kitos skiria vos dvi valandos motorine valtimi (mes, žinoma, rinkomės vietinių labiau pamėgtą pigų keltą, kuris keliasi 5 valandas). Todėl galėjome tikėtis turistų pamatyti ir čia, nors sezonas dabar ir ne pats geriausias. Taigi vos išlipusios iš autobusiuko buvome užpultos vietinių "prekeivių", kurie bet kokia kaina (dažniausiai labai didele kaina) norėjo mums ką nors parduoti. Su tokiais atvejais jau esu susidūrusi ne kartą, bet šis buvo toks įkyrus, kad norėjosi prapulti skradžiai žemėn. Įsivaizduokit - esat visai naujoj ir nepažįstamoj vietoj, jus užpuola besišypsantys ir labai įkyrūs vietiniai, vos ne už rankos griebia ir veda parodyti "pigų" hostelį, kitas vietinis jau ant kaklo kabina skaras ir kartoja "good price, OK", trečias atidarinėja savo papuošalų dėžutę ir siūlo "tikrus" perlus, netoliese pravažiuojantis banglentinkas laido įvairias tavo nuostabų grožį apibūdinančias frazes... Pirmos dvi dienos buvo tarsi košmaras - norėjosi užsidaryti kambaryje ir niekur neiti. O kas sako, kad dėmesio niekada nebūna per daug, niekada nebuvo tokioje šalyje, kur arba iš tavęs labai daug tikisi, arba apskritai baltaodžio žmogelio niekada nėra gyvenime matę.

Galiu papasakoti kelias juokingas istorijas apie vietinius vaikinukus, kurie yra patys didžiausi "drama queens", kokius kada nors esu mačiusi. Pirmą "kadrą" sutikau dar Balyje - gitara regio grupėje grojantis dredais pasipuošęs vaikinukas ir jo kolega grupėje mus su Hana pakalbino iš karto po koncerto. Kitą dieną jie abu jau prisistatė prie mūsų hostelio ir pasiūlė kartu praleisti dieną. Mes, žinoma, nieko neįtarėm ir nusprendėm draugiškai pasišnekučiuoti su vaikinukais. Tačiau jau po keliolikos minučių pastebėjom, kad jie jau "išsirinko" mus kaip savo merginas ir dredžius net paprašė "atverti jam savo širdį", vėliau klausė mano tėčio telefono numerio, kad galėtų paprašyti mano rankos. Aš nieko nesupratusi viską bandžiau nuleisti juokais, tačiau po kiek laiko pasakiau, kad mano širdis jau užimta. Pasijaučiau lyg padariusi kažką negero, nes vaikinukas jautėsi labai įsižeidęs ir nusiminęs, bet po 10 minučių vėl kartojo tas pačis frazes. Kas juokingiausia, kad jiems net neįdomi tavo asmenybė ar tavo istorija, svarbiausia - kad esi iš Europos. Ir kiek jau tokių užkibusių mergaičių mačiau, ajajai... Nors vaikinukai vietiniai čia tikrai simpatiški, tik niekaip man nepavyko su jais susišnekėti. Jau dabar žinau, kad jeigu jiems nusišypsai ir maloniai pabendrauji ilgiau kaip 5 minutes - jie visada iš tavęs tikisi kažko daugiau. Antra panaši istorija - su Lomboke gyvenančiu ir savo kavinę bei galeriją turinčiu menininku. Du vaikinukai iš galerijos mus su Hana taip pat jau išsirinko kaip savo "aukas", tik mes taip greitai to nepastebėjome. Pirmą vakarą praleidome tikrai smagiai - klausėmės jų grupės, apžiūrėjome galeriją, kalbėjomės įdomiomis temomis. Tik antrą vakarą prikibęs prie manęs menininkas pasirodė esantis tikras keistuolis, klausinėjantis pačių didžiausių nesąmonių. Na, Hanai pasisekė labiau, prie jos prikibęs vaikinukas bent jau nebuvo toks "frykas" kaip kiti, todėl ji galėjo su juo pabendrauti ir kitais vakarais, o aš į grupės susitikimus eiti jau atsisakiau :). Žodžiu, pasitaikė mūsų kelyje dar keli banglentininkai, kurie sukėlė baisiausias dramas, kai pasakėme, kad norime tik draugiškai pabendrauti ir nieko daugiau. Po tokio incidento atsisakiau ir savo surfinimo pamokos. Istorijos moralas toks - jeigu nori tik draugiškai pabendrauti su vietiniais vaikinukais, geriau net nebandyk, nes galiausiai paaiškės, kad tavo draugiškumą jie suprato visiškai neteisingai.

Na, bet ne viskas taip jau ir blogai tame Senggigi miestelyje buvo. Paplūdymiai iš tiesų pasakiško grožio, puikios vietos banglentininkams, pilnos gatvės kavinių, kuriose kiekvieną vakarą groja gyva muzika. Gal ir aš čia kiek perdedu, gal reikia į viską pažiūrėti kiek paprasčiau, juk šiaip ar taip vėliau iš to tik abi su Hana kartu pasijuoksime.

Mėnuo Balyje

Kecak - tradicinis baliniečių šokis. Uluwatu šventykla, Bali.

Mėnuo Balyje. Paslaptinga ir labai stiprią energiją skleidžianti sala, jos gyventojai ir gyvenimo būdas stebino mane kiekviename žingsnyje. Tiek daug visko nutiko per tas trisdešimt dienų, tiek daug stiprių emocijų ir adrenalino, išbandymų ir pamokančios patirties. Pirmieji bandymai iškęsti beprotišką Balio gatvių eismą, susidūrimas su induizmu ir keistais jo ritualais, neramūs sapnai ir stiprios audros nakties metu, paskutines jėgas atimantis darbas, beprotiškas ilgesnys ir kartais pyktis, geras nuovargis po rungtynių su Indijos vandenyno bangomis, dvejonės, džiaugsmas, nesusikalbėjimas ir nesupratimas, noras pasislėpti, vėl džiaugsmas, atradimai, beprotiška baimė ir juokas po jos, minčių ir kelių milijonas. Tiek daug skirtingų jausmų vienu metu turbūt seniai jau nesu payrusi. Kartais tai mane vesdavo iš proto, atrodė, kad tuoj sprogsiu, kad visko per daug, per stipru, per aštru, per daug netikra, kad būtų tiesa. Bet gal tik tuomet ir supranti, kad iš tiesų gyveni? Kai pasaulį jauti kiekviena savo kūno dalele. 

Keisti ir dvejopi jausmai lanko dabar, kai sėdžiu kelte ir keliuosi į kitą Indonezijos salą - Lombok.
Sunku palikti Balį, kuris lyg magnetas ar nepaaiškinama srovė įtraukia veik kiekvieną. Iš kitos pusės, esu pasiruošusi pamatyti kitą Indonezijos pusę - daug skurdesnes ir ne tokias išsivysčiusias salas, kuriose sutiksiu jau ne hindu dievukus, bet hidžbagus vilkinčias musulmones moteris. 

Kas yra islamiška šalis, jau patyriau Malaizijoje. Niekuomet nesmerkiau jokios religijos, bet turbūt nė vienos iš tiesų niekada nepripažinau ir nepriėmiau. Žinoma, daug kas mane stebino ir iki šiol stebina, tačiau turbūt reikia priimti šalį tokią, kokia ji yra. Ir visuomet stengtis parodyti jai pagarbą, bent šiek tiek prisitaikyti prie ten galiojančių taisyklių. Savo kelyje sutikau nemažai "vakariečų" (iki šiol nesuprantu, kas sukūrė tas ribas), kurie bando savo "teisingą" gyvenimą būdą įpiršti vietiniams ir nerodo jokios pagarbos svetimai kultūrai. Tačiau kas yra teisinga? Kas viso to mus išokė? Juk patys susikūrėme savo taisykles, baimes ir aprobojimus, kažkokiu stebuklingu būdu galime atskirti gėrį nuo blogio. Mes patys sutvėrėme savo dievus ir išgalvojome religijas. Tad kodėl tos susikurtos taisyklės negali būti skirtingos kitoje žemės pusėje? Jei pabandytumėme nors šiek tiek apie tai pagalvoti, pradėtume gerbti kitą nuomonę ir kitas taisykles. O jeigu ne, kam tuomet iš viso kelti koją iš namų ir bandyti atrasti tai, kam esi nepasiruošęs?

Surfing

Po dviejų savaičių sunkaus ir varginančio darbo Mambal pelkėsi, su Hana nusprendėme, kad dabar mums būtinai reikia poilsio ir gražaus paplūdimio. Tris dienas beveik nieko neveikdamos praleidome Ubud miestelyje, kuriame dabar jau jaučiamės kaip namuose. Apsistojome toje pačioje vietoje, tik šįkart nepasisekė gauti to mielo kambariuko su vaizdu į ryžių laukus. Bet mums pakako tik patogios lovos ir vietos, kur ramiai ir nepabusdamos galėtumėm išmiegoti visą naktį. Taip pat suradome pigų, bet labai gerą masažo saloną, kuriame atpalaidavome savo skaudančius raumenis.

čia tobulinau ir savo motorolerio vairavimo įgūdžius, turiu padėkoti visiems tiems hindu dievukams ir kažkam aukščiau, kad viskas vyko beveik labai sklandžiai ir dabar jau be baimės galiu ne tik pati vairuoti, bet ir pavežėti pakeleivį. Žinoma, protingiau man tai būtų daryti Tailande, kur vairuoti motorolerį nereikia vairuotojo pažymėjimo, bet patartis Balyje rodo, kad policininkai vienaip ar kitaip iš baltojo vis tiek išpeš keletą tūstančių rupijų. Dažniausiai tiesiog už nieką. Teko girdėti labai daug juokingų istorijų, susijusių su Balio policininkais, bet ne visada juokinga, kai tai nutinka tau pačiam. Kaip ir patarė mums daugelis keliautojų, vairuojant motorolerį, geriausia iš piniginės išimti visus savo pinigus ir paslėpti kur nors giliai, o piniginėje palikti apie 50 tūkskt. rupijų (apie 10 Lt.). Taip ir padarėme. Kai mus sustabdė policininkas (tiksliau mes sustojome prisipilti degalų kaip tik netoli didelės sankryžos su šviesoforais, gudrus policininkas nusprendė prisidėti sau prie atlyginimo šiek tiek rupijų), vairavo Liza. Prisistatė ir paprašė tarptautinio vairuotojo pažymėjimo. Kadangi Liza jį turėjo, policininkas nieko kito negalėjo sugalvoti, tik pasakė, kad mes kirtome sankryžą degant raudonam  šviesoforo signalui. Žinoma, tai buvo melas, bet kaip įrodyti? Jis parodė mums kažkokį popiergalį kur už šį nusižengimą oficialiai reikia sumokėti 500 tūkst. rupijų (apie100 Lt.),o jeigu nesumokame, stojame prieš teismą. Tada prasidėjo visas tas cirkas su piniginėm, rodėme savo beveik tuščias pinigines, „ale“ iškratėme viską ką turime, ir policininkui to pakako. Jis palinkėjo mums gero kelio ir perspėjo daugiau niekada nekirsti gatvės degant raudonai šviesai, kas buvo tikrai juokinga, rodėsi, jis pats juokėsi iš to, ką sakė. Bet matyt reikia priimti jų tokią sistemą ir bent kažkiek paremti Balio policininkus, haha J.

Taigi po Ubud leidomės į pačius Balio pietus – Padang Padang miestelį ir pamėgtas banglentininkų vietas. Jeigu kada teks čia lankytis, rekomenduoju „Thomas homestay“ su pačiu gražiausiu vaizdu pro langą į beveik nelankomą paplūdimį. Jau labai seniai svajojau išmėginti čiuožti bangomis, o čia buvo pati nuostabiausia vieta tai padaryti. Ir visai neblogai man sekėsi! Atsistoti ant lentos pavyko beveik iš karto, todėl mano instruktorius jau stūmė mane į didesnes bangas. Po dviejų valandų varginančio irklavimo rankomis ir entuziazmo pagavus bangas, buvau laimingai pavargusi ir pasakiau sau, kad čia tikrai ne paskutinis mano kartas.

Jiwa Damai

„Jiwa Damai“ – taip vadinasi savanoriavimo organizacija, kurioje kartu su Hana apsistojome dviems savaitėms. „Jiwa Damai“ reabilitacijos centras ir organinis sodas priklauso vakarietei moteriai Margaret, kuri yra kilusi iš Vokietijos, gyveno USA, o šiuo metu dienas dažniausiai leidžia Balyje. Nieko nuostabaus, kad energijos galiomis, meditacija, joga ir dvasiniu pasauliu besidominti moteris pasirinko būtent Balį.

Kai atvykome į centrą, mus pasitiko Stefani – moteris iš Airijos, kuri „Jiwa Damai“ savanoriauja jau beveik metus ir yra atsakinga už kitus savanorius. Buvo vėlus ir tylus vakaras, pavakarieniavusios ir pasišnekučiavusios su Stefani ir savanore Marina nusprendėme griūti tiesiai į lovas. Mums buvo paruoštas mažas bambukinis namelis-pavėsinė – atvira erdvė su uodų tinkleliu aplink ir paprastu čiužiniu ant grindų. Tokias vietas nakvynes mėgstu labiausiai – visada grynas oras, gamtos garsai aplink ir jausmas, kad miegi po atviru dangumi. Paprastai tokiose vietose ir išsimiegu geriausiai. Tačiau „Jiwa Damai“ vieta buvo išimtis – čia normaliai išsimiegoti galėjau tik kelias dienas iš tų dviejų savaičių. Kas mane gerai pažįsta žino, kad problemų su miegojimu tikrai neturiu ir galiu ramiai ir saldžiai išmiegoti net man visai nepažįstamoje vietoje. Rytą atsikėlusios kartu su Hana pasidalinome savo keistų ir kiek košmariškų pastarosios nakties sapnų patirtimi. Negana to, kad nakties metu vis pabusdavome, turėjome dar ir labai įkyrų kambarioką – katiną Orchidėją, kuris naktį būdavo labai aktyvus ir miaukdavo prie pat mūsų miegančių galvų. Tas katinas buvo pats keisčiausias padaras, kokį man kada nors teko matyti.  Visą laiką jis tupėjo mūsų namelyje nekišdamas nosies į gražiausius sodus, plytinčius aplink. O kai pamatydavo iš toli link namelio ateinančius žmones – miaukdavo kažkokiu keistu isterišku miaukimu. Po kelių dienų aš prie to kiek pripratau, bet vis tiek tas katinas nebuvo mano geriausias draugas (: .

Taigi pavargusios po beveik bemiegės nakties ir košmariškų sapnų rytą buvome apvedžiotos po centro teritoriją, Stefani mus supažindino su savanorių taisyklėmis ir papasakojo, koks bus mūsų pagrindinis darbas. Pirma užduotis – išvalyti centro teritorijoje esančią pelkę, išrauti visus ten augančius augalus ir paruošti vietą „Chinampas“ projektui. „Chinampas“ – pietų Amerikoje naudojama žemdirbystės technologija, kai pelkės ar vandeningos žemės vietos paverčiamos plūduriuojančiais sodais, kuriuose auga įvairūs vaisiai, daržovės ir pan. Taigi supratome, kad mūsų laukia tikrai nelengvas fizinis darbas, bet kadangi abi su Hana mėgstame iššūkius – pasiryžome tam. Pirma darbo diena buvo labai smagi – į projektą atvyko Chris, vaikinas iš Švedijos, šiuo metu apsistojęs Balyje. Įsispyrėm į guminius batus, užsimaukšlinom azijietiškas bambukines kepures, stvėrėm mečetes į rankas ir bridom į klampią pelkę. Iš pradžių buvo tikrai nejauku, nes visokiausių gyvių ten galėjome sutikti. Tuo labiau, kad buvome pasiruošę iškirsti tų gyvių namus, o aš jau tikrai pradėjau tikėti karma.  Tačiau juk viską darėme dėl kilnaus tikslo, ar ne? Pirmą dieną sutikome keletą skorpionų, draugiškai su jais pasisveikinome ir persikėlėme į kitą pelkės pusę.

Net ir 15 minučių darbo klampioje pelkėje, tropiniame karštyje ir drėgmėje – nemažas iššūkis. Jautiesi lyg po valandos įtemptos treniruotės sporto salėje, išprakaitavęs beveik visus savo organizmo skysčius. Bet taip pavargti man patinka, vakare po dušo jautiesi kaip naujai gimęs. O ir centre esantis didžiulis baseinas buvo tikra atgaiva po dienos darbų. Jau buvome pasiruošusios griūti į lovas ir išmiegoti pačiu kiečiausiu miegu.. juk tiek jėgų per dieną praradome! Bet... ir vėl tie keisti sapnai, kažkoks nejaukumo jausmas namelyje, tas keistas katinas ir stipri, bet nelabai teigiama energija. „Ar čia aš išsigalvoju, ar kažkas su šia vieta tikrai negerai?“ – pagalvojau. Bet Hana man pritarė. Kitą dieną savo jausmais apie vietą pasidalinome su Chris, kuris išgirdęs mūsų istoriją nelabai ir nustebo. Pasirodo, ir kiti savanoriai šioje vietoje jautėsi nejaukiai. Jis mums patarė vietinių merginų paprašyti, kad šios paaukotų atnašas dievams prie mūsų namelio, o mums patarė draugiškai „pasikalbėti“ su vėlėmis ir paprašyti čia ramiai pabūti iki kol išvažiuosime. Miegas po to kiek pagerėjo, bet niekada nesijautėme jaukiai sugrįžusios į savo namelį.

Atėjo savaitgalis, mūsų pirmosios dvi laisvos dienos. Po 4 dienų sunkaus darbo pelkėje jautėmės tokios pavargusios ir išsunktos, kad vos galėjome pajudėti. Aš, dar be to, pasigavau užkratą nuo guminių batų ir kažkokiu stebuklingu būdu ant mano kojos atsivėrė žaizda. Kas patyrė, ką reiškia išsigydyti žaizdą tropiniame klimate, tas mane puikiai supras. Atrodė, kad tai užtruks visą amžinybę!

Taigi savo savaitgalį nusprendėme praleisti vakarinės Balio dalies paplūdimyje, netoli banglentininkų stovyklos, kurioje tuo metu buvo Liza. Jau seniai svajojau išbandyti banglenčių sportą, tačiau to padaryti dabar tiesiog negalėjau – nuo darbo skaudėjo visus raumenis, o ir bristi į sūrų vandenį su žaizda ne pats geriausias sprendimas. Todėl savaitgalį tik ilsėjomės ir valgėme patį geriausią maistą (neminėjau, bet pirmą savaitę projekte mus maitino tik ryžiais, tofu ir žaliais šparagais). Grįžusios po savo laisvų dienų, pasakėme Stefani, kad neišbūsime čia viso mėnesio (kaip buvome sutarę), nes jaučiamės nejaukiai ir esame per daug pavargusios. Moteris, žinoma, nebuvo labai patenkinta, bet ką ji galėjo padaryti? Juk nepasirašėme jokių sutarčių ar kontraktų. Ji mums tik draugiškai pasiūlė pamėginti pamėgti šią vietą. Po pokalbio darbas buvo kiek lengvesnis, turėjau progos net porą straipsnių apie centrą parašyti, maisto asortimentas taip pat pagausėjo, atsirado daugiau savanorių, kurie mums padėjo „doroti“ tą pelkę. Viskas buvo kaip ir neblogai, tačiau vis tik po savaitės nusprendėme judėti. Antros savaitės vidury iš USA po atostogų atvyko centro šeimininkė Margaret, kuri man pasirodė labai įdomi ir išsilavinusi moteris. Su savo keistenybėmis, žinoma, bet aš galėjau jas priimti. Rytais ji mums vedė jogos pamokas, vakarais mokė meditacijos. Išvykstant net buvo šiek tiek gaila, kad negalėjome pasisemti daugiau patirties iš šios įdomios asmenybės, tačiau su palengvėjimu atsikvėpėme, kai palikome „Jiwa Damai“ teritoriją. Keletui dienų išvykome į savo jaukius Ubud namus, kur galėjome ramiai išmiegoti.

Saldžių sapnų!

Ubud

Pirmą naujųjų metų dieną sėdėjome savo jaukaus namelio su vaizdų į Ubud ryžių laukus terasoje ir gėrėme rytinę Balio kavą. Netikėtai sulaukėme malonių svečių – iš Gili salų su mumis susitikti atvyko Viktoras, vaikinas iš Vokietijos, kuris kaip ir Hana, kartu su mumis leido nuostabias dienos Clayzy House. Buvo malonu ir vėl matyti pažįstamus veidus, prisiminti visas pašėlusias istorijas ir vėl jas pakartoti.

Dvi dienas praleidome Ubud – labai mistiškame ir ypatingą atmosferą skleidžiančiame miestelyje. Apsuptyje ryžių laukų, ezoterinių krautuvėlių, smilkalų kvapo, tradicinių balinietiškų instrumentų garsų ir tūkstančių hindu dievybių. Būnant Balyje, neįmanoma nepajusti tos keistos energijos, kuri supa viską aplink. Vietiniai tris kartus per dieną aukoja savo dievams maistą, gėles. Prieš kiekvieną maistą pirmas kąsnis taip pat atitenka dievams. Kiekviename žingsnyje Balio gyventojai jiems dėkoja, jiems šoka ir šimtu procentų pasikliauja jų jėgomis. Kartais kalbantis su vietiniais gyventojas ir klausiant jų įvairių dalykų, būdavo sunku patikėti, kokia svarbi ir neatsiejama jų gyvenimo dalis yra religija. O kad kažkokios kitokios jėgos veikia Balyje įsitikinau pati savo kailiu, savanoriaudama Mambal kaimelyje. Bet apie tai kiek vėliau.

Taigi Hana, Liza, Viktoras ir aš sėdėjome savo balkonėlyje, kai pas mus atvyko du vyrukai – Putu ir Joel. Pasirodo, mūsų linksmieji argentiniečiai Nico ir Walley, su kuriais kartu savanoriavome Lantoje, atsiuntė šiuos vaikinukus, kad jie galėtų mus nuvežti į šiaurinę Balio dalį, mažą fermą kažkur netoli Munduk. Nico ir Walley tuo metu ten savanoriavo ir norėjo susitikti su mumis, tačiau ne taip paprasta iš tos fermos buvo kur nors nusigauti. Beveik 5 valandas praleidome važiuodami į kažkokią vietą, net nelabai suprasdami, ką ten veiksime, tačiau nekantravome ir vėl sutikti savo amigos J. Ta ferma pasirodė tikrai labai įdomi vietelė – aplink vien tik džiunglės, kriokliai, vaismedžiai ir pelkės, dvi karvutės ir tarp viso šito peizažo įsimaišę keli nuotykių ieškantys savanoriai. Fermos savininkas Putu – geraširdis ir labai dvasingas žmogus, kuris mokė savanorius meditacijos, groti tradiciniu balinietišku instrumentu „gamelan“ ir kiekvieną iš mūsų užkrėtė gera nuotaika ir pozityvumu. Siūlė ir mums su Hana čia pasilikti ilgiau, tačiau mes jau buvome sutarę su kita organizacija, kad po kelių dienų savanoriausime pas juos.

Prie mūsų kompanijos prisijungė italas Lorenzo ir kitą dieną visi kartu nusprendėme surasti kokią nors ramią vietelę netoli paplūdimio. Buvome pasiruošę keltis į mažą salą ir nakvoti šventykloje arba paplūdimyje (kadangi mūsų argentiniečiai išleido visus pinigus), tačiau to padaryti mums neleido nacionalinio parko taisyklės. Ką padarysi, suradome pigų kambariuką, apsistojome ten kelias dienas ir mėgavomės gražiais vaizdais ir nuostabia kompanija. Hana ir aš pirmosios iškeliavome į savo savanoriavimo organizaciją Mambal, kol likusi mūsų kompanijos dalis vaikščiojo po kalnus ir ieškojo magiškų Balio grybukų.