Grįžtu į Malaiziją

Praleistas mėnuo Malaizijoje man paliko tik pačius geriausius prisiminimus ir pojūtį, kad privalau čia dar kada nors sugrįžti. Kadangi mano mintys vis dar skrajojo kažkur ten, kartu su Hana nusipirkome laimingą bilietėlį Lombokas- Kuala Lumpūras.
Esu laiminga, kad visai neplanuojant ir nieko nesitikint, viskas galiausiai susikloto kuo puikiausiai. Išmokau pasitikėti atsitiktinumu, galbūt ir likimu? Kartais net nežinodama tikslaus paaiškinimo, atsiduriu ten, kur ir privalau atsidurti. Patiriu tai, kas pažadina manyje visus mano pojūčius. Tuomet noriu kurti, pažinti, išmokti.
Galiu be jokių abejonių pasakyti, kad jau beveik 5 pastarieji mano kelionės mėnesiai turbūt buvo pats geriausias laikas mano gyvenime. Ir žinau, kad tai dar ne pabaiga. Gal ir ne visada dienos būna saulėtos ir laimingos, bet dažniausiai iš ne tokios malonios patirties aš išmokstu dar daugiau. Pažįstu įvairias savo puses ir susitaikau su jomis. Suprantu, kad ilgesys ar liūdesys yra didelė dalis tavo jausmų, kuriuos reikia išgyventi ir nesistengti visuomet nuvyti jų šalin.
Daugelis manęs klausia - kada jau parkeliausiu namo. Atsakyti į šį klausimą man sunku, nes pati to nežinau. Tik jaučiu, kad dar ne viską pasiėmiau iš šios kelionės, kad dar turiu kažkur pasilikti. O kiek ilgam, priklausys nuo mano norų ir, žinoma, finansų. Todėl šiuo metu bandysiu susirasti paprastą darbelį, kuriame galėčiau užsidirbti šiek tiek pinigėlių.
Taigi grįšiu prie Kuala Lumpūro. Praleidome čia vos dvi dienas. Hana susirgo angina, todėl negalėjome daug ko pamatyti. Nors aš Malaizijos sostinę jau apvaikščiojau anksčiau. Todėl nusprendėmė važiuoti į Melaką pas mūsų draugę Soniją, kuri čia mokytojauja.