Viena koja Balyje

Gruodžio 29-osios vakarą naktiniu autobusu iš Džordžtauno patraukiau į Singapūrą. 14 valandų kelionė kaip visada iš visų pusių kondicionierių pučiamame autobuse, bandymas tokiame šaltyje sudėti bluostą ir milijonas minčių galvoje. „Gyvenk šioje minutėje, pamiršk apie praeitį ir per daug negalvok apie būsimą laiką“, - to bandžiau išmokti dar Tailande, tačiau kartais taip sunku suderinti teoriją su praktika. Tuomet visa tavo budistinė ramybė ir plaukimas pasroviui nueina velniop, o mintis užvaldo kintantys ir nepastovūs dalykai.

Kitos dienos rytą pasiekiau Singapūrą – mažą, turtingą ir iš visų pietryčių Azijos šalių labai

išsiskiriančią valstybę. Beveik visą šalies teritoriją užima Singapūro miestas, kuriame gyvena apie 5 mln gyventojų. Čia pasijutau kaip kokiame nors dideliame Europos ar Amerikos mieste. Tiesą sakant, Singapūras man kiek priminė Čikagą. Ir kainos panašios, ir valiuta doleris. Visur švaru, tvarkinga, sterilu, gal kiek nuobodu, tačiau sunku man ką ir pasakyti, nes praleidau čia vos pusę dienos. Rytą tris valandas su keliautoju iš Italijos gėrėme skaniausią itališką kavą Singapūro centre ir dalinomės savo kelionių patirtimi. Vaikinukas nusprendė, kad Azijos jis pakęsti negali, todėl nusipirko skrydį į Pietų Ameriką, kur tikėjosi padaryt staigmeną savo simpatijai bei, žinoma, tikėjosi gauti teigiamą atsaką ir iš jos. Kartais tik knygose tenka perskaityti, kad dėl savo mylimosios vyras gali visą pasaulį apskrieti, o čia štai tau – gyvas pavyzdys!  

Kelias valandas praleidau bevaikščiodama po Singapūro centrą, ragaudama jau kiek pasiilgtą „vakarietišką“ maistą ir skaičiuodama valandas iki skrydžio į Balį. Pasiėmiau savo namelį ant kupros ir sėdau į metro, kuris mane nugabeno tiesiai į oro uostą. Vėlus vakaras ir laukimo minutės, kava ir knyga rankose. Oro uostai yra viena mėgstamiausių mano vietų, kuriuose visada jaučiuosi saugiai lyg namuose, galiu stebėti praeinančius žmones ir bandyti atspėti jų istorijas. Kur jie keliauja, ką palieka, ką sutiks kitoje šalyje ir kas jų lauks sugrįžtant.

Keleivius pasveikino ir saugaus skrydžio palinkėjo žaviosios „AirAsia“ stiuardesės. Po dviejų su puse valandos nusileidome Balio oro uoste, kuriame blyškiaveidžiai keleiviai stojo į didelę eilę ties „visa on arrival“ iškaba. Žinojau tik tiek, kad už tą vizą man teks suploti 25 dolerius ir užpildyti trumpą anketą. Paklausiau kažkokio netoliese snūduriuojančio pareigūno, ar galima atsiskaityti kortele, nes Indonezijos rupijų neturėjau ir dar nė nemačius jų buvau. Atėjo mano eilė – užsimiegojusi padaviau savo pasą ir anketą. Patikrinęs duomenis, pareigūnas manęs paprašė mokesčio – 270 tūkstančių Indonezijos rupijų. Oho, na ir sumelė, pamaniau, bet jau anksčiau žinojau, kad valiuta Indonezijoje kiek kitokia ir viskas čia skaičiuojama tūkstančiais. Pasirodo, kortele atsiskaityti tuo metu buvo neįmanoma, todėl turėjau pasinaudoti netoliese esančiu bankomatu. Stovėjau prie bankomato ir žiopsojau į ekrane rodomą informaciją, rinkau skaičius ir bijojau pridėti per daug nulių – automatas išspjovė visą krūvą pinigų ir pirmą kartą gyvenime pasijutau milijonierė. Rankose laikiau vieną su puse milijono Indonezijos rupijų. Grįžau atgal prie vizų punkto ir su didžiausiom pastangom bandžiau atskaičiuoti tuos tūkstančius, kuriuos turėjau sumokėti už vizą. Jokia kita valiuta manęs dar niekada taip neglumino, kaip ši! Banknotai panašūs, tik nulių vienur daugiau, kitur mažiau. Visą laiką atrodė, kad moku per daug, kad kažką ne taip paskaičiavau ir pan. Prireikė gerų trijų-keturių dienų, kad apsisprasčiau su tais tūkstančiais ir milijonais.

Susirinkus bagažą manęs laukė kitas išbandymas – kažkokiu būdu ištrūkti iš oro uosto ir nuvažiuoti į netoliese esančią Kutą, kur galėčiau surasti nakvynės vietą. Kadangi jau buvo pirma valanda nakties, ne viskas buvo taip paprasta, kaip galėjau manyti. Visų pirma mane, ką tik į Indoneziją koją įkėlusią, apsupo dešimtys taksi vairuotojų. Ir jie visi norėjo mane kur nors nuvežti. Aš, žinoma, juos  ignoravau, nes žinojau, kad geriausia paėjėti kiek toliau ir negriebti pirmo pasitaikiusio pasiūlymo, nes dažniausiai vietiniai prie pat oro uosto durų ir laukia naivių turistų, kurie net nenutuokia, kiek „realiai“ galėtų kainuoti taksi. Bet nepavyko man nakties metu nieko kito rasti, todėl nusprendžiau derėtis. Nors ir pavyko man gana neblogai, bet vis tiek manau, kad šiek tiek permokėjau. Čia jau toks kaip ir „pašventinimas“ pirmą kartą į Indoneziją atvykusiems, kurio nedaugeliui turistų pavyksta išvengti. Mano taksi vairuotojas pasirodė malonus ir draugiškas žmogelis. Pristatė mane į pigų backpacker‘ių hostelį, kuriame ramiai išmiegojau iki gruodžio 31-osios ryto.

Ryte iš turistinės ir triukšmingos Kutos važiavau į Balio centre esantį Ubud, kuriame manęs laukė Hana (mergina iš Vokietijos, su kuria susipažinome Tailande) ir jos draugė Liza. Ir visų mūsų taip pat laukė Naujųjų metų sutikimas, nors ir nė viena nejautėme per didelio noro tai kažkaip ypatingai pažymėti. Hana prieš geras dvi dienas paslika gulėjo lovoje su 40 temperatūra ir pati to nežinodama be antibiotikų kovojo su vidurių šiltine. Ji vis dar jautėsi silpna, todėl 2014-uosius nusprendėme sutikti ramiai. Vakare išėjome į miestą, netoliese aptikome „Havana“ barą ir naujus metus sutikome su salsa ir ispaniška muzika. Visai neblogai! Netgi geriau, nei tikėjausi (;

Paprastai prasidedant naujiesiems metams sau kažką pasižadame ar tyliai pasakome, kad atėjo metas daryti tai, apie ką iš tiesų svajojame. Aš sau tik tyliai pasakiau, kad dabar gyvenu taip, kaip visada norėjau. Seku savo svajones ir klausausi širdies, kuri manęs dar niekada nenuvylė. Statau save kartais į pačias nepatogiausias padėtis – tam, kad užaugčiau, kad pažinčiau, kad nugalėčiau savo baimes ir tapčiau tuo, kas iš tiesų esu. Žinoma, keliauti ir pažinti visada smagu – kiekviena diena tau atneša vis kažką naujo, kiekviena patirtis tave augina, kiekvienas šiltas šypsnis kelyje tave pradžiugina. Bet kartais būna ir beprotiškai sunku, kai kelyje turi palikti tau jau artimais tapusius žmones ir ilgėtis artimųjų, paliktų namuose. Ir tuomet supranti, kad kiekviena diena bet kuriame pasaulio kampelyje gali būti nuostabi – tereikia tik atverti akis ir sielą tave supančiam pasauliui, matyti viską taip, lyg matytum pirmą kartą gyvenime, valgyti savo įprastą maistą taip, kaip pirmą kartą gyvenime ragautum skaniausią patiekalą, mylėti savo artimą taip, kaip pirmosiomis pažinties dienomis.