Ubud

Pirmą naujųjų metų dieną sėdėjome savo jaukaus namelio su vaizdų į Ubud ryžių laukus terasoje ir gėrėme rytinę Balio kavą. Netikėtai sulaukėme malonių svečių – iš Gili salų su mumis susitikti atvyko Viktoras, vaikinas iš Vokietijos, kuris kaip ir Hana, kartu su mumis leido nuostabias dienos Clayzy House. Buvo malonu ir vėl matyti pažįstamus veidus, prisiminti visas pašėlusias istorijas ir vėl jas pakartoti.

Dvi dienas praleidome Ubud – labai mistiškame ir ypatingą atmosferą skleidžiančiame miestelyje. Apsuptyje ryžių laukų, ezoterinių krautuvėlių, smilkalų kvapo, tradicinių balinietiškų instrumentų garsų ir tūkstančių hindu dievybių. Būnant Balyje, neįmanoma nepajusti tos keistos energijos, kuri supa viską aplink. Vietiniai tris kartus per dieną aukoja savo dievams maistą, gėles. Prieš kiekvieną maistą pirmas kąsnis taip pat atitenka dievams. Kiekviename žingsnyje Balio gyventojai jiems dėkoja, jiems šoka ir šimtu procentų pasikliauja jų jėgomis. Kartais kalbantis su vietiniais gyventojas ir klausiant jų įvairių dalykų, būdavo sunku patikėti, kokia svarbi ir neatsiejama jų gyvenimo dalis yra religija. O kad kažkokios kitokios jėgos veikia Balyje įsitikinau pati savo kailiu, savanoriaudama Mambal kaimelyje. Bet apie tai kiek vėliau.

Taigi Hana, Liza, Viktoras ir aš sėdėjome savo balkonėlyje, kai pas mus atvyko du vyrukai – Putu ir Joel. Pasirodo, mūsų linksmieji argentiniečiai Nico ir Walley, su kuriais kartu savanoriavome Lantoje, atsiuntė šiuos vaikinukus, kad jie galėtų mus nuvežti į šiaurinę Balio dalį, mažą fermą kažkur netoli Munduk. Nico ir Walley tuo metu ten savanoriavo ir norėjo susitikti su mumis, tačiau ne taip paprasta iš tos fermos buvo kur nors nusigauti. Beveik 5 valandas praleidome važiuodami į kažkokią vietą, net nelabai suprasdami, ką ten veiksime, tačiau nekantravome ir vėl sutikti savo amigos J. Ta ferma pasirodė tikrai labai įdomi vietelė – aplink vien tik džiunglės, kriokliai, vaismedžiai ir pelkės, dvi karvutės ir tarp viso šito peizažo įsimaišę keli nuotykių ieškantys savanoriai. Fermos savininkas Putu – geraširdis ir labai dvasingas žmogus, kuris mokė savanorius meditacijos, groti tradiciniu balinietišku instrumentu „gamelan“ ir kiekvieną iš mūsų užkrėtė gera nuotaika ir pozityvumu. Siūlė ir mums su Hana čia pasilikti ilgiau, tačiau mes jau buvome sutarę su kita organizacija, kad po kelių dienų savanoriausime pas juos.

Prie mūsų kompanijos prisijungė italas Lorenzo ir kitą dieną visi kartu nusprendėme surasti kokią nors ramią vietelę netoli paplūdimio. Buvome pasiruošę keltis į mažą salą ir nakvoti šventykloje arba paplūdimyje (kadangi mūsų argentiniečiai išleido visus pinigus), tačiau to padaryti mums neleido nacionalinio parko taisyklės. Ką padarysi, suradome pigų kambariuką, apsistojome ten kelias dienas ir mėgavomės gražiais vaizdais ir nuostabia kompanija. Hana ir aš pirmosios iškeliavome į savo savanoriavimo organizaciją Mambal, kol likusi mūsų kompanijos dalis vaikščiojo po kalnus ir ieškojo magiškų Balio grybukų.