Penang, Malaizija

Taigi mano kelias iš Cameron highlands, kur praleidau keturias šaltas, bet įdomias dienas, leidosi žemyn į tropinį karštį – į Penang salą Malaizijos šiaurės vakaruose. Kas ten manęs laukė? Tikėjausi šiltai ir jaukiai praleisti Kalėdas kur nors netoli gražaus paplūdimio, sutikti Džordžtaune apsistojusį pakvaišusį airį keliautoją, pailsėti, skaniai pavalgyti ir galbūt aplankyti kelias uolas, krioklius, šventyklas ar galerijas. Mano planuose buvo ir kitas Malaizijos miestas – Melaka – taip pat pora dienų Singapūre, tačiau jau pirmą mano viešnagės Džordžtaune dieną supratau, kad noriu pasilikti čia ilgiau. Kad galbūt net tos šešios dienos iki skrydžio į Balio salą yra per mažai. Ir buvo per mažai. Turbūt pirmą kartą šios kelionės metu man buvo taip sunku palikti vietą, nors ir žinojau, kad manęs laukia Balis – sala, apie kurią jau labai seniai svajojau ir sapnavau.

Kas mane čia patraukė? Penang sala yra lyg viskas viename – Džordžtaunas (miestas Penang saloje) yra pakankamai išvystytas ir europiečiui priimtinas miestas, kuriame klesti kultūra ir menas, nedaug tesiskiriantis nuo vakarietiško, tačiau pats miestas su jame gyvenančiomis skirtingomis etninėmis grupėmis, yra išskirtinis ir be galo spalvingas. Įsėdęs į maršrutinį miesto autobusą už 40 minučių gali atsidurti gražiame paplūdimyje, dar 20 minučių – ir tu pačioje salos šiaurėje, dideliame nacionaliniame parke, kuriame gali praleisti ilgas valandas vaikščiodamas džiunglių takais ir ieškodamas ramaus ir beveik nelankomo paplūdimio. Žmonės, kuriuos čia sutikau, nepaliovė manęs stebinti. Jų draugiškumas ir paslaugumas, nuoširdus smalsumas ir noras pažinti atvykėlį, buvo visai kitoks, nei Tailande. Čia aš buvau tikra, kad šypsosi jie ne tik todėl, kad nori tau kažką parduoti. Labiausiai buvau sužavėta musulmonėmis moterimis, kurių spindinčios akys ir nuoširdžios šypsenos mane lydėjo visos kelionės Malaizijoje metu. Nors islamas man daugeliu atvejų yra nepriimtina ir žmogaus teises ribojanti religija, tačiau keliauti Malaizijoje man buvo tikrai paprasta (nors iš kitų keliautojų ir teko girdėti, kad vienai merginai keliauti Malaizijoje turėtų būti nemažas iššūkis). Kitas dalykas, kuris mane čia patraukė – maistas. Malaizija yra skaniausio maisto rojus, esu beveik tuo tikra. Nors ir stengiausi kiekvieną dieną paragauti vis naują patiekalą, tačiau turbūt išragavau tik mažą dalelę to, ką šis skirtingų kultūrų ir skonių mišinys gali pasiūlyti.

Trauką Džordžtaunui pajutau turbūt ir todėl, kad čia netikėtai susidūriau su mažomis lietuviškumo dalelėmis, kurios mane, turbūt jau kiek Lietuvėlės išsiilgusią, be galo džiugino. Vos atvykusi į hostelį, gavau miesto žemėlapį. Atsivertusį jį pamačiau mažus gražius piešinėlius ir nuorodas, kurioje miesto dalyje ir ant kurios sienos galiu juos rasti. Labai jau kažkur matyti jie man pasirodė, o po kiek laiko supratau, kad čia lietuvaičio Ernesto Zacharevičiaus darbas. To paties menininko, kuris šią vasarą atnaujino „Lietuvos“ kino teatro sieną. Mane, žinoma, apėmė kažkoks patriotiškumo jausmas ir pasididžiavimas, kad kažkur Malazijoje mūsų šalies menininkas yra labai vertinamas, o jo gatvės meno kūriniai pavaizduoti ant marškinėlių, puodelių, užrašų knygelių ir pan. Žinoma, apžiūrėjau ir aš tą gatvės meną, nors prie daugelio piešinių ir teko laukti kartu su norinčiais nusifotografuoti turistais.

Su žemėlapiu ir paveikslėliais rankose įžengiau į hostelio kambarį, kuriame įsikniaubęs į mobilųjį telefoną sėdėjo kinas turistas ir knygą beskaitantis pusamžis vyrukas, kuris su manimi draugiškai pasisveikino. Žinoma, kaip visada užsimezgė pokalbis, kuris paprastai prasideda nuo to, iš kur tu esi, kur keliauji, ką veiki gyvenime ir panašiai. Kai pasakiau, kad esu iš Lietuvos, vyrukas nustebo ir prabilo lietuviškai! Pasirodo, jis šią vasarą praleido Nidoje, nors planavo ten apsistoti kelias savaites, tačiau pametė pasą, ir užsiliko ten net keturis mėnesius. Malkolmas (vyruko vardas) – pasaulio pilietis tikrąją ta žodžio prasme. Gimęs ir užaugęs Naujojoje Zelandijoje, tačiau dirbęs ir gyvenęs daugelyje pasaulio vietų. Su juo pabendrauti buvo tikrai labai įdomu. Šiuo metu jis apsistojo Malaizijoje (taip pat ilgiau nei planavo, nes vėl gi neteko savo paso) ir baigia rašyti knygą. Kai paklausiau, apie ką knyga, Malkolmas atsakė: apie likimą. Buvo įdomu klausytis jo teorijų, kaip naudodamas fizikoje galiojančias formules gali daug ką pasakyti ir apie žmogaus gyvenimą. Iki galo taip ir nesupratau, apie ką ta knyga, tačiau bendrauti su šiuo pasaulio piliečiu buvo tikrai įdomu. Prie mūsų kompanijos prisijungė mergina iš Japonijos, nors ir mažai kalbanti angliškai, bet labai išskirtinė asmenybė.

Taigi tą pačią pirmąją mano viešnagės Džordžtaune dieną manęs laukė trečioji staigmena. Nusprendžiau aplankyti hostelyje dirbantį Brian, su kuriuos susipažinome dar Tailande. Smagu buvo vėl pamatyti pažįstamą veidą. Kartu su jo draugais susėdome vietiniame regio bare, po kiek laiko prie mūsų prisijungė dar vienas vaikinukas, kuris vos išgirdęs mano vardą vėl gi prabilo keletą žodžių lietuviškai ir netgi dainelę „Du gaideliai“ užtraukė! Va tai taU – pamaniau, kas čia per sutapimai? Viena diena, o tiek daug mažų staigmenų. Pasirodo, vaikinas taip pat užsiima menais ir pažįsta čia gyvenantį lietuvį menininką, todėl puikiai žino apie mūsų šalį. Gal ir nieko čia per daug ypatingo, bet kai keliaujant po tolimus kraštus bandai paaiškinti kas ta Lietuva ir kur ji randasi ir matai pasimetusius žmonių veidus, tuomet žmonės prabilę bent du žodžius tavo kalba tikrai stebina.

Penang saloje „atšvenčiau“ Kalėdas. Nuvažiavau prie artimiausio gražaus paplūdimio, vakare su keliautojais iš įvairiausių pasaulio šalių skaniai ir šventiškai pavakarieniavome, šnekučiavomės, grojome gitara ir dainavome, vėliau visi išsiskirstėme ir ėjome miegoti. Vakaras buvo smagus, tačiau Kalėdų nejaučiau nė truputėlį. Tai buvo pirmosios mano Kalėdos ne namuose, atskirai nuo šeimos, visiškai be sniego ir su trumpais šortukais. Tada supratau, kad Kalėdos visai ne gruodžio 24 diena. Kalėdos – kai tu kartu su brangiausiais žmonėmis, kai už lango spaudžia šaltukas, o tu laimingas su vilnonėmis kojinėmis ir mandarinu rankose šypsaisi žiūrėdamas į židinyje šokančias ugneles.

Kaip ir minėjau, po Kalėdų planavau važiuoti į kitą Malaizijos miestą, bet kažkas mane stabdė ir grįžau atgal į Džordžtauną. Čia praleidau dar keturias nuostabias dienas, beveik nieko neveikdama ir mėgaudamasi skaniu maistu, smagia kompanija ir teigiamomis miesto vibracijomis.

Netyčia teko sudalyvauti vienoje labai didelėje krišnaitų šventėje. Su keliais žmonėmis iš hostelio po vakarienės ėjome gatve ir pamatėme netoli gatvės besibūriuojančius žmones. Paklausėme jų, kas čia vyksta, ir jie draugiškai pakvietė mus prisijungti. Gatve keliavo didžiausias karavanas – gėlėmis ir varpeliais papuoštos karvės tempė vežimus, žmonės šoko ir dainavo, iš šalies viskas atrodė tiesiog nuostabiai! Po procesijos visi žmonės – gražiausiais apdarais pasipuošusios indės moterys ir vyrai – patraukė į didelę salę. Ir tada prasidėjo diskoteka! Patikėkit manim, tai buvo pats smagiausias vakarėlis, kokiame man kada nors teko dalyvauti! Moterys šoko kairėje salės pusėje, vyrai – dešinėje. Visi buvo lyg išprotėję! Tiesiog negalėjau patikėti savo akimis, iš kur pas juos tiek energijos! Muzika ir keisti garsai visus vedė iš proto, moterys ir mažos mergaitės čiupo mus už rankų ir sukomės kartu su jomis. Ir kas nuostabiausia – jautėmės viso to dalimi, nors čia buvome tik netyčia užklydę turistai.