Surfing

Po dviejų savaičių sunkaus ir varginančio darbo Mambal pelkėsi, su Hana nusprendėme, kad dabar mums būtinai reikia poilsio ir gražaus paplūdimio. Tris dienas beveik nieko neveikdamos praleidome Ubud miestelyje, kuriame dabar jau jaučiamės kaip namuose. Apsistojome toje pačioje vietoje, tik šįkart nepasisekė gauti to mielo kambariuko su vaizdu į ryžių laukus. Bet mums pakako tik patogios lovos ir vietos, kur ramiai ir nepabusdamos galėtumėm išmiegoti visą naktį. Taip pat suradome pigų, bet labai gerą masažo saloną, kuriame atpalaidavome savo skaudančius raumenis.

čia tobulinau ir savo motorolerio vairavimo įgūdžius, turiu padėkoti visiems tiems hindu dievukams ir kažkam aukščiau, kad viskas vyko beveik labai sklandžiai ir dabar jau be baimės galiu ne tik pati vairuoti, bet ir pavežėti pakeleivį. Žinoma, protingiau man tai būtų daryti Tailande, kur vairuoti motorolerį nereikia vairuotojo pažymėjimo, bet patartis Balyje rodo, kad policininkai vienaip ar kitaip iš baltojo vis tiek išpeš keletą tūstančių rupijų. Dažniausiai tiesiog už nieką. Teko girdėti labai daug juokingų istorijų, susijusių su Balio policininkais, bet ne visada juokinga, kai tai nutinka tau pačiam. Kaip ir patarė mums daugelis keliautojų, vairuojant motorolerį, geriausia iš piniginės išimti visus savo pinigus ir paslėpti kur nors giliai, o piniginėje palikti apie 50 tūkskt. rupijų (apie 10 Lt.). Taip ir padarėme. Kai mus sustabdė policininkas (tiksliau mes sustojome prisipilti degalų kaip tik netoli didelės sankryžos su šviesoforais, gudrus policininkas nusprendė prisidėti sau prie atlyginimo šiek tiek rupijų), vairavo Liza. Prisistatė ir paprašė tarptautinio vairuotojo pažymėjimo. Kadangi Liza jį turėjo, policininkas nieko kito negalėjo sugalvoti, tik pasakė, kad mes kirtome sankryžą degant raudonam  šviesoforo signalui. Žinoma, tai buvo melas, bet kaip įrodyti? Jis parodė mums kažkokį popiergalį kur už šį nusižengimą oficialiai reikia sumokėti 500 tūkst. rupijų (apie100 Lt.),o jeigu nesumokame, stojame prieš teismą. Tada prasidėjo visas tas cirkas su piniginėm, rodėme savo beveik tuščias pinigines, „ale“ iškratėme viską ką turime, ir policininkui to pakako. Jis palinkėjo mums gero kelio ir perspėjo daugiau niekada nekirsti gatvės degant raudonai šviesai, kas buvo tikrai juokinga, rodėsi, jis pats juokėsi iš to, ką sakė. Bet matyt reikia priimti jų tokią sistemą ir bent kažkiek paremti Balio policininkus, haha J.

Taigi po Ubud leidomės į pačius Balio pietus – Padang Padang miestelį ir pamėgtas banglentininkų vietas. Jeigu kada teks čia lankytis, rekomenduoju „Thomas homestay“ su pačiu gražiausiu vaizdu pro langą į beveik nelankomą paplūdimį. Jau labai seniai svajojau išmėginti čiuožti bangomis, o čia buvo pati nuostabiausia vieta tai padaryti. Ir visai neblogai man sekėsi! Atsistoti ant lentos pavyko beveik iš karto, todėl mano instruktorius jau stūmė mane į didesnes bangas. Po dviejų valandų varginančio irklavimo rankomis ir entuziazmo pagavus bangas, buvau laimingai pavargusi ir pasakiau sau, kad čia tikrai ne paskutinis mano kartas.