Jiwa Damai

„Jiwa Damai“ – taip vadinasi savanoriavimo organizacija, kurioje kartu su Hana apsistojome dviems savaitėms. „Jiwa Damai“ reabilitacijos centras ir organinis sodas priklauso vakarietei moteriai Margaret, kuri yra kilusi iš Vokietijos, gyveno USA, o šiuo metu dienas dažniausiai leidžia Balyje. Nieko nuostabaus, kad energijos galiomis, meditacija, joga ir dvasiniu pasauliu besidominti moteris pasirinko būtent Balį.

Kai atvykome į centrą, mus pasitiko Stefani – moteris iš Airijos, kuri „Jiwa Damai“ savanoriauja jau beveik metus ir yra atsakinga už kitus savanorius. Buvo vėlus ir tylus vakaras, pavakarieniavusios ir pasišnekučiavusios su Stefani ir savanore Marina nusprendėme griūti tiesiai į lovas. Mums buvo paruoštas mažas bambukinis namelis-pavėsinė – atvira erdvė su uodų tinkleliu aplink ir paprastu čiužiniu ant grindų. Tokias vietas nakvynes mėgstu labiausiai – visada grynas oras, gamtos garsai aplink ir jausmas, kad miegi po atviru dangumi. Paprastai tokiose vietose ir išsimiegu geriausiai. Tačiau „Jiwa Damai“ vieta buvo išimtis – čia normaliai išsimiegoti galėjau tik kelias dienas iš tų dviejų savaičių. Kas mane gerai pažįsta žino, kad problemų su miegojimu tikrai neturiu ir galiu ramiai ir saldžiai išmiegoti net man visai nepažįstamoje vietoje. Rytą atsikėlusios kartu su Hana pasidalinome savo keistų ir kiek košmariškų pastarosios nakties sapnų patirtimi. Negana to, kad nakties metu vis pabusdavome, turėjome dar ir labai įkyrų kambarioką – katiną Orchidėją, kuris naktį būdavo labai aktyvus ir miaukdavo prie pat mūsų miegančių galvų. Tas katinas buvo pats keisčiausias padaras, kokį man kada nors teko matyti.  Visą laiką jis tupėjo mūsų namelyje nekišdamas nosies į gražiausius sodus, plytinčius aplink. O kai pamatydavo iš toli link namelio ateinančius žmones – miaukdavo kažkokiu keistu isterišku miaukimu. Po kelių dienų aš prie to kiek pripratau, bet vis tiek tas katinas nebuvo mano geriausias draugas (: .

Taigi pavargusios po beveik bemiegės nakties ir košmariškų sapnų rytą buvome apvedžiotos po centro teritoriją, Stefani mus supažindino su savanorių taisyklėmis ir papasakojo, koks bus mūsų pagrindinis darbas. Pirma užduotis – išvalyti centro teritorijoje esančią pelkę, išrauti visus ten augančius augalus ir paruošti vietą „Chinampas“ projektui. „Chinampas“ – pietų Amerikoje naudojama žemdirbystės technologija, kai pelkės ar vandeningos žemės vietos paverčiamos plūduriuojančiais sodais, kuriuose auga įvairūs vaisiai, daržovės ir pan. Taigi supratome, kad mūsų laukia tikrai nelengvas fizinis darbas, bet kadangi abi su Hana mėgstame iššūkius – pasiryžome tam. Pirma darbo diena buvo labai smagi – į projektą atvyko Chris, vaikinas iš Švedijos, šiuo metu apsistojęs Balyje. Įsispyrėm į guminius batus, užsimaukšlinom azijietiškas bambukines kepures, stvėrėm mečetes į rankas ir bridom į klampią pelkę. Iš pradžių buvo tikrai nejauku, nes visokiausių gyvių ten galėjome sutikti. Tuo labiau, kad buvome pasiruošę iškirsti tų gyvių namus, o aš jau tikrai pradėjau tikėti karma.  Tačiau juk viską darėme dėl kilnaus tikslo, ar ne? Pirmą dieną sutikome keletą skorpionų, draugiškai su jais pasisveikinome ir persikėlėme į kitą pelkės pusę.

Net ir 15 minučių darbo klampioje pelkėje, tropiniame karštyje ir drėgmėje – nemažas iššūkis. Jautiesi lyg po valandos įtemptos treniruotės sporto salėje, išprakaitavęs beveik visus savo organizmo skysčius. Bet taip pavargti man patinka, vakare po dušo jautiesi kaip naujai gimęs. O ir centre esantis didžiulis baseinas buvo tikra atgaiva po dienos darbų. Jau buvome pasiruošusios griūti į lovas ir išmiegoti pačiu kiečiausiu miegu.. juk tiek jėgų per dieną praradome! Bet... ir vėl tie keisti sapnai, kažkoks nejaukumo jausmas namelyje, tas keistas katinas ir stipri, bet nelabai teigiama energija. „Ar čia aš išsigalvoju, ar kažkas su šia vieta tikrai negerai?“ – pagalvojau. Bet Hana man pritarė. Kitą dieną savo jausmais apie vietą pasidalinome su Chris, kuris išgirdęs mūsų istoriją nelabai ir nustebo. Pasirodo, ir kiti savanoriai šioje vietoje jautėsi nejaukiai. Jis mums patarė vietinių merginų paprašyti, kad šios paaukotų atnašas dievams prie mūsų namelio, o mums patarė draugiškai „pasikalbėti“ su vėlėmis ir paprašyti čia ramiai pabūti iki kol išvažiuosime. Miegas po to kiek pagerėjo, bet niekada nesijautėme jaukiai sugrįžusios į savo namelį.

Atėjo savaitgalis, mūsų pirmosios dvi laisvos dienos. Po 4 dienų sunkaus darbo pelkėje jautėmės tokios pavargusios ir išsunktos, kad vos galėjome pajudėti. Aš, dar be to, pasigavau užkratą nuo guminių batų ir kažkokiu stebuklingu būdu ant mano kojos atsivėrė žaizda. Kas patyrė, ką reiškia išsigydyti žaizdą tropiniame klimate, tas mane puikiai supras. Atrodė, kad tai užtruks visą amžinybę!

Taigi savo savaitgalį nusprendėme praleisti vakarinės Balio dalies paplūdimyje, netoli banglentininkų stovyklos, kurioje tuo metu buvo Liza. Jau seniai svajojau išbandyti banglenčių sportą, tačiau to padaryti dabar tiesiog negalėjau – nuo darbo skaudėjo visus raumenis, o ir bristi į sūrų vandenį su žaizda ne pats geriausias sprendimas. Todėl savaitgalį tik ilsėjomės ir valgėme patį geriausią maistą (neminėjau, bet pirmą savaitę projekte mus maitino tik ryžiais, tofu ir žaliais šparagais). Grįžusios po savo laisvų dienų, pasakėme Stefani, kad neišbūsime čia viso mėnesio (kaip buvome sutarę), nes jaučiamės nejaukiai ir esame per daug pavargusios. Moteris, žinoma, nebuvo labai patenkinta, bet ką ji galėjo padaryti? Juk nepasirašėme jokių sutarčių ar kontraktų. Ji mums tik draugiškai pasiūlė pamėginti pamėgti šią vietą. Po pokalbio darbas buvo kiek lengvesnis, turėjau progos net porą straipsnių apie centrą parašyti, maisto asortimentas taip pat pagausėjo, atsirado daugiau savanorių, kurie mums padėjo „doroti“ tą pelkę. Viskas buvo kaip ir neblogai, tačiau vis tik po savaitės nusprendėme judėti. Antros savaitės vidury iš USA po atostogų atvyko centro šeimininkė Margaret, kuri man pasirodė labai įdomi ir išsilavinusi moteris. Su savo keistenybėmis, žinoma, bet aš galėjau jas priimti. Rytais ji mums vedė jogos pamokas, vakarais mokė meditacijos. Išvykstant net buvo šiek tiek gaila, kad negalėjome pasisemti daugiau patirties iš šios įdomios asmenybės, tačiau su palengvėjimu atsikvėpėme, kai palikome „Jiwa Damai“ teritoriją. Keletui dienų išvykome į savo jaukius Ubud namus, kur galėjome ramiai išmiegoti.

Saldžių sapnų!