Surfing

Po dviejų savaičių sunkaus ir varginančio darbo Mambal pelkėsi, su Hana nusprendėme, kad dabar mums būtinai reikia poilsio ir gražaus paplūdimio. Tris dienas beveik nieko neveikdamos praleidome Ubud miestelyje, kuriame dabar jau jaučiamės kaip namuose. Apsistojome toje pačioje vietoje, tik šįkart nepasisekė gauti to mielo kambariuko su vaizdu į ryžių laukus. Bet mums pakako tik patogios lovos ir vietos, kur ramiai ir nepabusdamos galėtumėm išmiegoti visą naktį. Taip pat suradome pigų, bet labai gerą masažo saloną, kuriame atpalaidavome savo skaudančius raumenis.

čia tobulinau ir savo motorolerio vairavimo įgūdžius, turiu padėkoti visiems tiems hindu dievukams ir kažkam aukščiau, kad viskas vyko beveik labai sklandžiai ir dabar jau be baimės galiu ne tik pati vairuoti, bet ir pavežėti pakeleivį. Žinoma, protingiau man tai būtų daryti Tailande, kur vairuoti motorolerį nereikia vairuotojo pažymėjimo, bet patartis Balyje rodo, kad policininkai vienaip ar kitaip iš baltojo vis tiek išpeš keletą tūstančių rupijų. Dažniausiai tiesiog už nieką. Teko girdėti labai daug juokingų istorijų, susijusių su Balio policininkais, bet ne visada juokinga, kai tai nutinka tau pačiam. Kaip ir patarė mums daugelis keliautojų, vairuojant motorolerį, geriausia iš piniginės išimti visus savo pinigus ir paslėpti kur nors giliai, o piniginėje palikti apie 50 tūkskt. rupijų (apie 10 Lt.). Taip ir padarėme. Kai mus sustabdė policininkas (tiksliau mes sustojome prisipilti degalų kaip tik netoli didelės sankryžos su šviesoforais, gudrus policininkas nusprendė prisidėti sau prie atlyginimo šiek tiek rupijų), vairavo Liza. Prisistatė ir paprašė tarptautinio vairuotojo pažymėjimo. Kadangi Liza jį turėjo, policininkas nieko kito negalėjo sugalvoti, tik pasakė, kad mes kirtome sankryžą degant raudonam  šviesoforo signalui. Žinoma, tai buvo melas, bet kaip įrodyti? Jis parodė mums kažkokį popiergalį kur už šį nusižengimą oficialiai reikia sumokėti 500 tūkst. rupijų (apie100 Lt.),o jeigu nesumokame, stojame prieš teismą. Tada prasidėjo visas tas cirkas su piniginėm, rodėme savo beveik tuščias pinigines, „ale“ iškratėme viską ką turime, ir policininkui to pakako. Jis palinkėjo mums gero kelio ir perspėjo daugiau niekada nekirsti gatvės degant raudonai šviesai, kas buvo tikrai juokinga, rodėsi, jis pats juokėsi iš to, ką sakė. Bet matyt reikia priimti jų tokią sistemą ir bent kažkiek paremti Balio policininkus, haha J.

Taigi po Ubud leidomės į pačius Balio pietus – Padang Padang miestelį ir pamėgtas banglentininkų vietas. Jeigu kada teks čia lankytis, rekomenduoju „Thomas homestay“ su pačiu gražiausiu vaizdu pro langą į beveik nelankomą paplūdimį. Jau labai seniai svajojau išmėginti čiuožti bangomis, o čia buvo pati nuostabiausia vieta tai padaryti. Ir visai neblogai man sekėsi! Atsistoti ant lentos pavyko beveik iš karto, todėl mano instruktorius jau stūmė mane į didesnes bangas. Po dviejų valandų varginančio irklavimo rankomis ir entuziazmo pagavus bangas, buvau laimingai pavargusi ir pasakiau sau, kad čia tikrai ne paskutinis mano kartas.

Jiwa Damai

„Jiwa Damai“ – taip vadinasi savanoriavimo organizacija, kurioje kartu su Hana apsistojome dviems savaitėms. „Jiwa Damai“ reabilitacijos centras ir organinis sodas priklauso vakarietei moteriai Margaret, kuri yra kilusi iš Vokietijos, gyveno USA, o šiuo metu dienas dažniausiai leidžia Balyje. Nieko nuostabaus, kad energijos galiomis, meditacija, joga ir dvasiniu pasauliu besidominti moteris pasirinko būtent Balį.

Kai atvykome į centrą, mus pasitiko Stefani – moteris iš Airijos, kuri „Jiwa Damai“ savanoriauja jau beveik metus ir yra atsakinga už kitus savanorius. Buvo vėlus ir tylus vakaras, pavakarieniavusios ir pasišnekučiavusios su Stefani ir savanore Marina nusprendėme griūti tiesiai į lovas. Mums buvo paruoštas mažas bambukinis namelis-pavėsinė – atvira erdvė su uodų tinkleliu aplink ir paprastu čiužiniu ant grindų. Tokias vietas nakvynes mėgstu labiausiai – visada grynas oras, gamtos garsai aplink ir jausmas, kad miegi po atviru dangumi. Paprastai tokiose vietose ir išsimiegu geriausiai. Tačiau „Jiwa Damai“ vieta buvo išimtis – čia normaliai išsimiegoti galėjau tik kelias dienas iš tų dviejų savaičių. Kas mane gerai pažįsta žino, kad problemų su miegojimu tikrai neturiu ir galiu ramiai ir saldžiai išmiegoti net man visai nepažįstamoje vietoje. Rytą atsikėlusios kartu su Hana pasidalinome savo keistų ir kiek košmariškų pastarosios nakties sapnų patirtimi. Negana to, kad nakties metu vis pabusdavome, turėjome dar ir labai įkyrų kambarioką – katiną Orchidėją, kuris naktį būdavo labai aktyvus ir miaukdavo prie pat mūsų miegančių galvų. Tas katinas buvo pats keisčiausias padaras, kokį man kada nors teko matyti.  Visą laiką jis tupėjo mūsų namelyje nekišdamas nosies į gražiausius sodus, plytinčius aplink. O kai pamatydavo iš toli link namelio ateinančius žmones – miaukdavo kažkokiu keistu isterišku miaukimu. Po kelių dienų aš prie to kiek pripratau, bet vis tiek tas katinas nebuvo mano geriausias draugas (: .

Taigi pavargusios po beveik bemiegės nakties ir košmariškų sapnų rytą buvome apvedžiotos po centro teritoriją, Stefani mus supažindino su savanorių taisyklėmis ir papasakojo, koks bus mūsų pagrindinis darbas. Pirma užduotis – išvalyti centro teritorijoje esančią pelkę, išrauti visus ten augančius augalus ir paruošti vietą „Chinampas“ projektui. „Chinampas“ – pietų Amerikoje naudojama žemdirbystės technologija, kai pelkės ar vandeningos žemės vietos paverčiamos plūduriuojančiais sodais, kuriuose auga įvairūs vaisiai, daržovės ir pan. Taigi supratome, kad mūsų laukia tikrai nelengvas fizinis darbas, bet kadangi abi su Hana mėgstame iššūkius – pasiryžome tam. Pirma darbo diena buvo labai smagi – į projektą atvyko Chris, vaikinas iš Švedijos, šiuo metu apsistojęs Balyje. Įsispyrėm į guminius batus, užsimaukšlinom azijietiškas bambukines kepures, stvėrėm mečetes į rankas ir bridom į klampią pelkę. Iš pradžių buvo tikrai nejauku, nes visokiausių gyvių ten galėjome sutikti. Tuo labiau, kad buvome pasiruošę iškirsti tų gyvių namus, o aš jau tikrai pradėjau tikėti karma.  Tačiau juk viską darėme dėl kilnaus tikslo, ar ne? Pirmą dieną sutikome keletą skorpionų, draugiškai su jais pasisveikinome ir persikėlėme į kitą pelkės pusę.

Net ir 15 minučių darbo klampioje pelkėje, tropiniame karštyje ir drėgmėje – nemažas iššūkis. Jautiesi lyg po valandos įtemptos treniruotės sporto salėje, išprakaitavęs beveik visus savo organizmo skysčius. Bet taip pavargti man patinka, vakare po dušo jautiesi kaip naujai gimęs. O ir centre esantis didžiulis baseinas buvo tikra atgaiva po dienos darbų. Jau buvome pasiruošusios griūti į lovas ir išmiegoti pačiu kiečiausiu miegu.. juk tiek jėgų per dieną praradome! Bet... ir vėl tie keisti sapnai, kažkoks nejaukumo jausmas namelyje, tas keistas katinas ir stipri, bet nelabai teigiama energija. „Ar čia aš išsigalvoju, ar kažkas su šia vieta tikrai negerai?“ – pagalvojau. Bet Hana man pritarė. Kitą dieną savo jausmais apie vietą pasidalinome su Chris, kuris išgirdęs mūsų istoriją nelabai ir nustebo. Pasirodo, ir kiti savanoriai šioje vietoje jautėsi nejaukiai. Jis mums patarė vietinių merginų paprašyti, kad šios paaukotų atnašas dievams prie mūsų namelio, o mums patarė draugiškai „pasikalbėti“ su vėlėmis ir paprašyti čia ramiai pabūti iki kol išvažiuosime. Miegas po to kiek pagerėjo, bet niekada nesijautėme jaukiai sugrįžusios į savo namelį.

Atėjo savaitgalis, mūsų pirmosios dvi laisvos dienos. Po 4 dienų sunkaus darbo pelkėje jautėmės tokios pavargusios ir išsunktos, kad vos galėjome pajudėti. Aš, dar be to, pasigavau užkratą nuo guminių batų ir kažkokiu stebuklingu būdu ant mano kojos atsivėrė žaizda. Kas patyrė, ką reiškia išsigydyti žaizdą tropiniame klimate, tas mane puikiai supras. Atrodė, kad tai užtruks visą amžinybę!

Taigi savo savaitgalį nusprendėme praleisti vakarinės Balio dalies paplūdimyje, netoli banglentininkų stovyklos, kurioje tuo metu buvo Liza. Jau seniai svajojau išbandyti banglenčių sportą, tačiau to padaryti dabar tiesiog negalėjau – nuo darbo skaudėjo visus raumenis, o ir bristi į sūrų vandenį su žaizda ne pats geriausias sprendimas. Todėl savaitgalį tik ilsėjomės ir valgėme patį geriausią maistą (neminėjau, bet pirmą savaitę projekte mus maitino tik ryžiais, tofu ir žaliais šparagais). Grįžusios po savo laisvų dienų, pasakėme Stefani, kad neišbūsime čia viso mėnesio (kaip buvome sutarę), nes jaučiamės nejaukiai ir esame per daug pavargusios. Moteris, žinoma, nebuvo labai patenkinta, bet ką ji galėjo padaryti? Juk nepasirašėme jokių sutarčių ar kontraktų. Ji mums tik draugiškai pasiūlė pamėginti pamėgti šią vietą. Po pokalbio darbas buvo kiek lengvesnis, turėjau progos net porą straipsnių apie centrą parašyti, maisto asortimentas taip pat pagausėjo, atsirado daugiau savanorių, kurie mums padėjo „doroti“ tą pelkę. Viskas buvo kaip ir neblogai, tačiau vis tik po savaitės nusprendėme judėti. Antros savaitės vidury iš USA po atostogų atvyko centro šeimininkė Margaret, kuri man pasirodė labai įdomi ir išsilavinusi moteris. Su savo keistenybėmis, žinoma, bet aš galėjau jas priimti. Rytais ji mums vedė jogos pamokas, vakarais mokė meditacijos. Išvykstant net buvo šiek tiek gaila, kad negalėjome pasisemti daugiau patirties iš šios įdomios asmenybės, tačiau su palengvėjimu atsikvėpėme, kai palikome „Jiwa Damai“ teritoriją. Keletui dienų išvykome į savo jaukius Ubud namus, kur galėjome ramiai išmiegoti.

Saldžių sapnų!

Ubud

Pirmą naujųjų metų dieną sėdėjome savo jaukaus namelio su vaizdų į Ubud ryžių laukus terasoje ir gėrėme rytinę Balio kavą. Netikėtai sulaukėme malonių svečių – iš Gili salų su mumis susitikti atvyko Viktoras, vaikinas iš Vokietijos, kuris kaip ir Hana, kartu su mumis leido nuostabias dienos Clayzy House. Buvo malonu ir vėl matyti pažįstamus veidus, prisiminti visas pašėlusias istorijas ir vėl jas pakartoti.

Dvi dienas praleidome Ubud – labai mistiškame ir ypatingą atmosferą skleidžiančiame miestelyje. Apsuptyje ryžių laukų, ezoterinių krautuvėlių, smilkalų kvapo, tradicinių balinietiškų instrumentų garsų ir tūkstančių hindu dievybių. Būnant Balyje, neįmanoma nepajusti tos keistos energijos, kuri supa viską aplink. Vietiniai tris kartus per dieną aukoja savo dievams maistą, gėles. Prieš kiekvieną maistą pirmas kąsnis taip pat atitenka dievams. Kiekviename žingsnyje Balio gyventojai jiems dėkoja, jiems šoka ir šimtu procentų pasikliauja jų jėgomis. Kartais kalbantis su vietiniais gyventojas ir klausiant jų įvairių dalykų, būdavo sunku patikėti, kokia svarbi ir neatsiejama jų gyvenimo dalis yra religija. O kad kažkokios kitokios jėgos veikia Balyje įsitikinau pati savo kailiu, savanoriaudama Mambal kaimelyje. Bet apie tai kiek vėliau.

Taigi Hana, Liza, Viktoras ir aš sėdėjome savo balkonėlyje, kai pas mus atvyko du vyrukai – Putu ir Joel. Pasirodo, mūsų linksmieji argentiniečiai Nico ir Walley, su kuriais kartu savanoriavome Lantoje, atsiuntė šiuos vaikinukus, kad jie galėtų mus nuvežti į šiaurinę Balio dalį, mažą fermą kažkur netoli Munduk. Nico ir Walley tuo metu ten savanoriavo ir norėjo susitikti su mumis, tačiau ne taip paprasta iš tos fermos buvo kur nors nusigauti. Beveik 5 valandas praleidome važiuodami į kažkokią vietą, net nelabai suprasdami, ką ten veiksime, tačiau nekantravome ir vėl sutikti savo amigos J. Ta ferma pasirodė tikrai labai įdomi vietelė – aplink vien tik džiunglės, kriokliai, vaismedžiai ir pelkės, dvi karvutės ir tarp viso šito peizažo įsimaišę keli nuotykių ieškantys savanoriai. Fermos savininkas Putu – geraširdis ir labai dvasingas žmogus, kuris mokė savanorius meditacijos, groti tradiciniu balinietišku instrumentu „gamelan“ ir kiekvieną iš mūsų užkrėtė gera nuotaika ir pozityvumu. Siūlė ir mums su Hana čia pasilikti ilgiau, tačiau mes jau buvome sutarę su kita organizacija, kad po kelių dienų savanoriausime pas juos.

Prie mūsų kompanijos prisijungė italas Lorenzo ir kitą dieną visi kartu nusprendėme surasti kokią nors ramią vietelę netoli paplūdimio. Buvome pasiruošę keltis į mažą salą ir nakvoti šventykloje arba paplūdimyje (kadangi mūsų argentiniečiai išleido visus pinigus), tačiau to padaryti mums neleido nacionalinio parko taisyklės. Ką padarysi, suradome pigų kambariuką, apsistojome ten kelias dienas ir mėgavomės gražiais vaizdais ir nuostabia kompanija. Hana ir aš pirmosios iškeliavome į savo savanoriavimo organizaciją Mambal, kol likusi mūsų kompanijos dalis vaikščiojo po kalnus ir ieškojo magiškų Balio grybukų.

Viena koja Balyje

Gruodžio 29-osios vakarą naktiniu autobusu iš Džordžtauno patraukiau į Singapūrą. 14 valandų kelionė kaip visada iš visų pusių kondicionierių pučiamame autobuse, bandymas tokiame šaltyje sudėti bluostą ir milijonas minčių galvoje. „Gyvenk šioje minutėje, pamiršk apie praeitį ir per daug negalvok apie būsimą laiką“, - to bandžiau išmokti dar Tailande, tačiau kartais taip sunku suderinti teoriją su praktika. Tuomet visa tavo budistinė ramybė ir plaukimas pasroviui nueina velniop, o mintis užvaldo kintantys ir nepastovūs dalykai.

Kitos dienos rytą pasiekiau Singapūrą – mažą, turtingą ir iš visų pietryčių Azijos šalių labai

išsiskiriančią valstybę. Beveik visą šalies teritoriją užima Singapūro miestas, kuriame gyvena apie 5 mln gyventojų. Čia pasijutau kaip kokiame nors dideliame Europos ar Amerikos mieste. Tiesą sakant, Singapūras man kiek priminė Čikagą. Ir kainos panašios, ir valiuta doleris. Visur švaru, tvarkinga, sterilu, gal kiek nuobodu, tačiau sunku man ką ir pasakyti, nes praleidau čia vos pusę dienos. Rytą tris valandas su keliautoju iš Italijos gėrėme skaniausią itališką kavą Singapūro centre ir dalinomės savo kelionių patirtimi. Vaikinukas nusprendė, kad Azijos jis pakęsti negali, todėl nusipirko skrydį į Pietų Ameriką, kur tikėjosi padaryt staigmeną savo simpatijai bei, žinoma, tikėjosi gauti teigiamą atsaką ir iš jos. Kartais tik knygose tenka perskaityti, kad dėl savo mylimosios vyras gali visą pasaulį apskrieti, o čia štai tau – gyvas pavyzdys!  

Kelias valandas praleidau bevaikščiodama po Singapūro centrą, ragaudama jau kiek pasiilgtą „vakarietišką“ maistą ir skaičiuodama valandas iki skrydžio į Balį. Pasiėmiau savo namelį ant kupros ir sėdau į metro, kuris mane nugabeno tiesiai į oro uostą. Vėlus vakaras ir laukimo minutės, kava ir knyga rankose. Oro uostai yra viena mėgstamiausių mano vietų, kuriuose visada jaučiuosi saugiai lyg namuose, galiu stebėti praeinančius žmones ir bandyti atspėti jų istorijas. Kur jie keliauja, ką palieka, ką sutiks kitoje šalyje ir kas jų lauks sugrįžtant.

Keleivius pasveikino ir saugaus skrydžio palinkėjo žaviosios „AirAsia“ stiuardesės. Po dviejų su puse valandos nusileidome Balio oro uoste, kuriame blyškiaveidžiai keleiviai stojo į didelę eilę ties „visa on arrival“ iškaba. Žinojau tik tiek, kad už tą vizą man teks suploti 25 dolerius ir užpildyti trumpą anketą. Paklausiau kažkokio netoliese snūduriuojančio pareigūno, ar galima atsiskaityti kortele, nes Indonezijos rupijų neturėjau ir dar nė nemačius jų buvau. Atėjo mano eilė – užsimiegojusi padaviau savo pasą ir anketą. Patikrinęs duomenis, pareigūnas manęs paprašė mokesčio – 270 tūkstančių Indonezijos rupijų. Oho, na ir sumelė, pamaniau, bet jau anksčiau žinojau, kad valiuta Indonezijoje kiek kitokia ir viskas čia skaičiuojama tūkstančiais. Pasirodo, kortele atsiskaityti tuo metu buvo neįmanoma, todėl turėjau pasinaudoti netoliese esančiu bankomatu. Stovėjau prie bankomato ir žiopsojau į ekrane rodomą informaciją, rinkau skaičius ir bijojau pridėti per daug nulių – automatas išspjovė visą krūvą pinigų ir pirmą kartą gyvenime pasijutau milijonierė. Rankose laikiau vieną su puse milijono Indonezijos rupijų. Grįžau atgal prie vizų punkto ir su didžiausiom pastangom bandžiau atskaičiuoti tuos tūkstančius, kuriuos turėjau sumokėti už vizą. Jokia kita valiuta manęs dar niekada taip neglumino, kaip ši! Banknotai panašūs, tik nulių vienur daugiau, kitur mažiau. Visą laiką atrodė, kad moku per daug, kad kažką ne taip paskaičiavau ir pan. Prireikė gerų trijų-keturių dienų, kad apsisprasčiau su tais tūkstančiais ir milijonais.

Susirinkus bagažą manęs laukė kitas išbandymas – kažkokiu būdu ištrūkti iš oro uosto ir nuvažiuoti į netoliese esančią Kutą, kur galėčiau surasti nakvynės vietą. Kadangi jau buvo pirma valanda nakties, ne viskas buvo taip paprasta, kaip galėjau manyti. Visų pirma mane, ką tik į Indoneziją koją įkėlusią, apsupo dešimtys taksi vairuotojų. Ir jie visi norėjo mane kur nors nuvežti. Aš, žinoma, juos  ignoravau, nes žinojau, kad geriausia paėjėti kiek toliau ir negriebti pirmo pasitaikiusio pasiūlymo, nes dažniausiai vietiniai prie pat oro uosto durų ir laukia naivių turistų, kurie net nenutuokia, kiek „realiai“ galėtų kainuoti taksi. Bet nepavyko man nakties metu nieko kito rasti, todėl nusprendžiau derėtis. Nors ir pavyko man gana neblogai, bet vis tiek manau, kad šiek tiek permokėjau. Čia jau toks kaip ir „pašventinimas“ pirmą kartą į Indoneziją atvykusiems, kurio nedaugeliui turistų pavyksta išvengti. Mano taksi vairuotojas pasirodė malonus ir draugiškas žmogelis. Pristatė mane į pigų backpacker‘ių hostelį, kuriame ramiai išmiegojau iki gruodžio 31-osios ryto.

Ryte iš turistinės ir triukšmingos Kutos važiavau į Balio centre esantį Ubud, kuriame manęs laukė Hana (mergina iš Vokietijos, su kuria susipažinome Tailande) ir jos draugė Liza. Ir visų mūsų taip pat laukė Naujųjų metų sutikimas, nors ir nė viena nejautėme per didelio noro tai kažkaip ypatingai pažymėti. Hana prieš geras dvi dienas paslika gulėjo lovoje su 40 temperatūra ir pati to nežinodama be antibiotikų kovojo su vidurių šiltine. Ji vis dar jautėsi silpna, todėl 2014-uosius nusprendėme sutikti ramiai. Vakare išėjome į miestą, netoliese aptikome „Havana“ barą ir naujus metus sutikome su salsa ir ispaniška muzika. Visai neblogai! Netgi geriau, nei tikėjausi (;

Paprastai prasidedant naujiesiems metams sau kažką pasižadame ar tyliai pasakome, kad atėjo metas daryti tai, apie ką iš tiesų svajojame. Aš sau tik tyliai pasakiau, kad dabar gyvenu taip, kaip visada norėjau. Seku savo svajones ir klausausi širdies, kuri manęs dar niekada nenuvylė. Statau save kartais į pačias nepatogiausias padėtis – tam, kad užaugčiau, kad pažinčiau, kad nugalėčiau savo baimes ir tapčiau tuo, kas iš tiesų esu. Žinoma, keliauti ir pažinti visada smagu – kiekviena diena tau atneša vis kažką naujo, kiekviena patirtis tave augina, kiekvienas šiltas šypsnis kelyje tave pradžiugina. Bet kartais būna ir beprotiškai sunku, kai kelyje turi palikti tau jau artimais tapusius žmones ir ilgėtis artimųjų, paliktų namuose. Ir tuomet supranti, kad kiekviena diena bet kuriame pasaulio kampelyje gali būti nuostabi – tereikia tik atverti akis ir sielą tave supančiam pasauliui, matyti viską taip, lyg matytum pirmą kartą gyvenime, valgyti savo įprastą maistą taip, kaip pirmą kartą gyvenime ragautum skaniausią patiekalą, mylėti savo artimą taip, kaip pirmosiomis pažinties dienomis.