Du mėnesiai Tailande

Tam, kad pažintum šalį, o ypač tokią kaip Tailandas, turbūt nepakaktų net kelerių metų. Praleidau čia vos du mėnesius, tačiau galiu pamėginti apčiuopti ir papasakoti bent dalelę to, kaip gyvenimas verda kitoje pasaulio pusėje. Šalyje, pilnoje neįtikėtino grožio salų ir peizažų, sudėliotų taip, kad kartais sunku patikėti jų tikrumu. Šalyje, pilnoje kvapų, prieskonių ir aitriųjų čili pipirų. Nuoširdžių žmonių šypsenų, jų tikrumo ir paprastumo. Linksmų kuprinėtojų, sutiktų kelyje, istorijų ir ne visada linksmos jų gyvenimo patirties.  Dažniausiai, pamatęs kažką naujo ir neįprasto, stengiesi atrasti skirtumus. Tačiau tada supranti, kad skirtumus kuri tu pats. Kaip mėgsta sakyti patys tailandiečiai – „samesame.. butdifferent“. Viskas taip pat, tik truputį kitaip ;)

Žmonės                                               

Žmonės yra pagrindinė ir svarbiausia šalies vizitinė kortelė. Tailandiečiai kol kas yra vieni mieliausių kada nors mano sutiktų žmonių! Nežinau kodėl, bet azijiečiai man dažnai primena kokio nors animacinio filmuko personažus – visada linksmi, mažučiai, nenusakomo amžiaus, skardžiai besijuokiantys ir veide vis dar turintys kažką vaikiško ir nekalto. Gal būtų galima pasakyti – dar ne taip sugadinti vakarietiško pasaulio ir tuštybės? Vien tai, kad sveikindamiesi tailandiečiai sudėję delnus vienas kitam nusilenkia, man sako, kad pagarba kitam žmogui čia dar labai svarbi.

Negaliu nesistebėti, kaip tailandiečiai dirba. Jie beveik visuomet ką nors niūniuoja, dainuoja, ir, atrodo, net dirbdami patį nuobodžiausią darbą smagiai leidžia laiką! O mažas iškilusias problemas jie sprendžia taip ramiai, kad iš pradžių buvo sunku patikėti. “Don’tworry” – čia dažniausiainaudojama frazė. Nors dažnai atrodo, kad jie tik ilsisi ir nieko nedaro, tačiau po kiek laiko pastebi, kad visi darbai nudirbti!

Žinoma, kaip ir visur, mažesniuose miesteliuose ar ne tokiose turistinėse vietose, žmonės yra daug paprastesni ir nuoširdesni. Salose kai kurie vietiniai verslininkai tave mato tik kaip pinigų maišą turintį baltaveidį, kuris čia potencialiai išleis nemažą sumelę. Tačiau iš dalies aš juos suprantu – tai pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis ir jie visą dieną dirba tam, kad išmaitintų savo šeimą. Nors kartais ir pikta, kai ant kiekvieno kampo tave įtikinėja pasidaryti masažą, tatuiruotę ar pasivažinėti tuk tuk‘u. Į Tailandą pradėję plūsti turistai dažnai čia užsilieka ir užima vietinių darbo vietas, nes gerai moka angliškai, o ne visiems tailandiečiams tai lengvai įkandama kalba. Atvykėliai vis dažniau pradeda Tailande kurti savo verslus, todėl taip paplitęs turizmas Tailande turi ir savų pliusų, ir savų minusų.

Pasakoti apie žmones, kuriuos sutikau Tailande, galėčiau be perstojo. Apie keliautojus, sutiktus autobusuose, traukiniuose, hosteliuose, gatvėje ar parduotuvėje. Iš kiekvieno jų visuomet pasiimu dalelę ir sau. Jie visi turi ką papasakoti – įvairiausios istorijos, nutikusios kelionių metu, patarimai, pasidalijimai patirtimi ir jų gyvenimo išminties ieškojimai. Gal ir nebeprisimenu jų visų vardų, tačiau kiekvieno veidą, idėjas ir svajones nešiojuosi savo širdyje ir kartu su jais keliauju toliau. Žinot, kai apima nepakartojamas jausmas, kai sutinki žmogų, mąstantį panašiai, kaip ir tu? Kai sutinki savo sielos brolį ar sesę, kai kartu kalbantis tik linksi galva ir gali pritarti kiekvienam jos ar jo pasakytam žodžiui, nes, rodos, kad tie žodžiai išsako giliausias ir slapčiausias tavo mintis. Tokių žmonių čia sutikau ne vieną ir ne du. O tai yra geriausia, kas gali nutikti keliaujant. Vien dėl tokių žmonių verta nukakti net į patį pasaulio kraštą.

Maistas

Kažkada su keliautojais pajuokavome – Tailande net ir ledų porcijoje ar ką tik nuskintame vaisiuje gali surasti mažą aštrų čili pipiriuką. Beveik visas maistas čia daugiau ar mažiau aštrus, priklauso, kaip jį paprašysi pagaminti vietinės kavinukės virėją. Tai, kas jiems atrodo „vidutiniškai aštru“, europiečių skonio receptoriams gali pasirodyti tikras iššūkis. Nors jau ir anksčiau mėgau kiek aštresnį maistą, bet dabar, jeigu ko nors trūksta mano patiekale, – tai tik čili pipirų.

Tailandietiškas maistas tikrai nenuobodus – nors patiekalai dažniausiai susideda iš ryžių ar makaronų, tačiau juose jie naudoja daug įvairiausių prieskonių. Citrinžolė, bazilikas, mėta, citrinos, kokosų pienas – gali paįvairinti kiekvieną patiekalą. Žinoma, čia gali surasti daug patiekalų iš vištienos, jautienos, jūros gėrybių, žuvies. Žodžiu, bent jau man – čia maisto rojus.

Tailande valgyti vietinėse kavinukėse, turgeliuose ar tiesiog mažuose stenduose netoli gatvės – pigiau ir skaniau, nei gamintis pačiam. Skanaus ir šviežio maisto čia gali rasti visur. Atrodo, kad žmonės čia visą laiką tik ir valgo! Beje, pavalgyti čia tikrai gali pigiai – nuo 3 Lt už patiekalą. Tailande man labiausiai patiko naktiniai turgūs (nightmarkets) – eilės įvairiausio maisto stendų, kuriuose gali rasti tikrai pigių ir labai labai skanių vietinių patiekalų. Neįtikėtinai didelis ir mano mėgstamiausias naktinis turgus – Krabimieste. Prisiperki visą kalną patiekalų ir besiklausydamas vietinės muzikos grupės pasigardžiuodamas valgai. Išbandžiau daug įvairiausių patiekalų, tik taip ir neišdrįsau paragauti lervų, tarakonų, skorpionų, žiurkių ir visokių kitokių baisybių (manau, kad ir neišdrįsiu).

Nors ir sunku išskirti, tačiau turbūt pats skaniausias mano ragautas patiekalas – vištienos ir kokosų sriuba („thaistylecoconutchikensoup“). „Padthai“ – labai skanus tradicinis tailandietiškas patiekalas iš makaronų, daržovių, vištienos, viskas apibarstyta skrudintais žemės riešutais ir, žinoma, čili pipiriukai labai svarbi sudedamoji dalis!

Galėčiau dar rašyti apie jų vaisius, saldumynus, vaisių kokteilius ir pan – bet gal neišsiplėsiu ir nepradėsiu kurti čia receptų knygelės, haha.

Turi jie keletą rūšių ir vietinio alaus – „Chang“, „Leo“, „Tiger“, „Singha“. Nepalyginsi su mūsų lietuvišku, bet... alus ir tiek. Parduotuvėj didelis butelis kainuoja apie 4 Lt, bare – apie 8 Lt. Ne pigumėlis. Beje, pirkdamas „Chang“, niekada nežinai, ką perki – alų ar vyną. Nors etiketėje parašyta apie 6 laipsniai, bet stiprumasgali būti net iki 11!

Trumpai tariant, maistas Tailande yra svarbi kultūros dalis. Valgo jie dažnai ir daug, visa šeima ar būrys draugų kartu, dalijasi įvairiausiais patiekalais ir smagiai leidžia laiką.

Religija

95% tailandiečių išpažįsta budizmą. Religija supa viską – šeimą, kultūrą, kasdienį gyvenimą ir visą šalį. Tiesą sakant, budizmo aš nevadinčiau religija (kaip ir daugelis kitų), man tai tiesiog gyvenimo būdas ar filosofija, kuria vadovaujiesi veik kiekviename savo žingsnyje.

Tikėjimas karma (šiame ar kitame gyvenime) man yra vienas gražiausių budizmo aspektų. Nedaryk ar nelinkėk bloga kitam, nes po kiek laiko tas blogis tau grįš atgal kaip bumerangas. Arba atvirkščiai – geras poelgis tau grįš atgal šimteriopai, tik darai tai nesitikėdamas iškart gauti ar nevedinas savanaudiškų minčių.

Šiek tiek teko susipažinti su budistų vienuolių gyvenimu, nes dvi savaites savanoriavau vienuolyno teritorijoje. Gaila, neteko pabendrauti nė su vienu budistų vienuoliu, tačiau moterims apskritai tai nelabai įmanoma. Jos ne tik kad negali prisiliesti prie budistų vienuolio, bet negali šalio jo sėdėti, prisiliesti prie jo daiktų ar pasilikti viename kambaryje su vienuolio abitą vilkinčiu vyru. Žinoma, vienuolyno teritorijoje privaloma atitinkamai rengtis – drabužiai turi dengti pečius ir kelius. Man buvo šiek tiek keista, kad vienuoliai turi tiek daug taisyklių, kurių privalo laikytis. Jie negali patys gamintis maisto, apsipirkinėti parduotuvėse, tvarkytis ir pan. Jie visuomet turi pasikliauti kitų žmonių gerumu, kurie aukoja vienuoliams maistą, padeda nudirbti tam tikrus darbus. Niekada nemaniau, kad budizme vienuoliams draudžiama tiek daug dalykų! Beveik viskas, ką jie daro perdien – medituoja, gieda, meldžiasi ir šiek tiek apsišluoja vienuolyno teritorijoje. Kai kurie vienuoliai iš išvaizdos man pasirodė nuvargę ir ne tokie laimingi, kaip, atrodo, turėtų būti. Tačiau mačiau tokių, kurių veidas tarsi švytėjo nepaaiškinama teigiama energija, o akys spindėjo ir buvo skaidrios skaidrios tarsi krištolas.

Salos, šventės ir linksmybės...

Tailandiečiai tiesiog dievina linksmybes ir šventes! Įvairiausių švenčių ir ceremonijų jie prisigalvojo ir beveik kiekvieną savaitgalį jie švenčia kokią nors tradicinę šventę. Tai leidžia į vandenį uždegtas žvakeles gėlių vainikuose, tai skraidina žibintus į orą, laistosi vandeniu ir visokiausių keisčiausių dalykų prisigalvoja.

Tailando pietūs – salų, paplūdimių ir pasilinksminimų vieta. Kai kurios salos tiesiog prigrūstos turistų ir dažnai jautiesi ne kaip Tailande, bet kaip mūsų Basanavičiaus gatvėje. Turbūt pati nemėgstamiausia vieta Tailando pietuose – AoNang paplūdimys. Ko Phi-Phi taip pat nesužavėjo (nekalbu apie mažas saleles aplink, nors ir ten turistų ne ką mažiau) – pilna barų, kavinių, girtų ar narkotikų privartojusių turistų. Nors vakarėliai paplūdimiuose su ugnies pasirodymais turi savo žavesio.

Tačiau yra salų, kuriose dar įmanoma atrasti ramių ir beveik nelankomų paplūdimių, ar vietų, kuriose renkasi ne tokie turistai, kuriems rūpi tik vakarėliai. Ko Lanta man pasirodė kiek alternatyvesnė vieta, kur gali sutikti daug vietinių, baruose dažnai groja gyva muzika, visi draugiški, paslaugūs, laimingi ir pernelyg atsipalaidavę. Žinoma, vėliau pamatai, kad atsipalaidavę jie dažniausiai nuo žolytės ar stebuklingų grybukų. Bet... kam tai rūpi? Jie elgiasi tikrai draugiškiau, nei alkoholio pripliumpę turistai.

Ko Tao – taip pat labai puiki sala rytinėje pusėje. Beveik visi turistai atvyksta čia panardyti, tačiau man patiko, kad sala labai mažytė ir beveik viską gali pasiekti pėsčiomis. Kainos taip pat ne tokios didelės, gali atrasti labai smagių vietinių vietelių, gyventojai draugiški ir paslaugūs. Daugeliui patinka Ko Pgangan, bet man ten teko lankytis per tą milžinišką FullMoonParty, kai kainos buvo išpūstos, sala prigrūsta turistų ir visokio brudo. Tai gerų atsiliepimų iš mano pusės apie Phangan nebus J.

Žodžiu, smagu man buvo tose visose salose, tik po kiek laiko pavargau ir norėjau kur nors į mažą jaukią vietelę, toli nuo turistų ir triukšmingų vakarėlių. (Tuo dabar ir džiaugiuosi – savanoriauju viduryje pačių tikriausių Malaizijos džiunglių, gyvenu bambukiniame namelyje, mėgaujuosi gamtos garsais ir atrandu šiek tiek laiko rašymui ar skaitymui).