Bamboo village

Taigi, kaip ir minėjau, sutarusi laiką ir vietą su kuprine ant pečių laukiau bambukų kaimelio šeimininko Ramadano. Metro laiptais užkilo vyrukas ilgais žilais į uodegėlę surištais plaukais, prie diržo prikabintu dideliu peilio dėklu ir guviai su manimi pasisveikino. Pirmas įpūdis - šiltas ir malonus žmogus, tikras gamtos vaikas (ne be reikalo jį daugelis vadina "jungle man"). 

Po 40 minučių važiavimo pasiekėme bambukų kaimelį. Jau buvo visiškai tamsu, bet vos įžengusi į bambukinių namelių teritoriją supratau, kad būtent to man dabar ir reikia. Ramybės, poilsio, šiek tiek darbo ir visiško atsipalaidavimo gamtos garsų apsuptyje. Vieta nepaprastai graži - šios sodybos šeimininkas praleido daugiau nei 5 metus projektuodamas ir iš Indonezijos atgabentų bambukų pats statydamas nepaprasto grožio namukus. Sunku ir patikėti, kad visai šalia didelio ir triukšmingo miesto plyti tokia rami ir harmininga vieta, apsupta milžiniškų medžių ir augalijos ir, žinoma, visų atogražų miškuose gyvenančių padarų, tiek mielų, tiek nelabai.

Kai atvažiavau į bambukų kaimelį, jis buvo pilnas žmonių. Namelių savininkas juos nuomoja turistams, keliautojams ar šiaip savaitgalį iš miesto atvykstantiems poilsiautojams. Buvau ganėtinai išalkusi, todėl Ramadanas man pasiūlė prisijungti prie vienos kinų grupės, kurie atvažiavo čia pailsėti ir grilyje kepė visokiausius skanumynus. Vos užsukusi į jų namelį ir pasisveikinusi, buvau pasodinta prie stalo ir apkrauta įvairiausiais patiekalais. Visi domėjosi, klausinėjo, ką čia veikiu, kur keliauju, ką naujo pamačiau ir ką dar planuoju aplankyti. Jie buvo tokie draugiški ir svetingi! Nors tai nutinka bene kas dieną, bet vis dar stebiuosi ir žaviuosi nepažįstamųjų, sutiktų savo kelionės metu, dosnumu ir nuoširdumu. Tą vakarą ir susipažinau su Ken, kuris kitą savaitgalį pakvietė mane į svečius, supažindino su savo didele šeimyna, su kuria kartu vakarieniavome ir valgėme tradicinį kinų maistą, apvežiojo po įdomias vietas ir, žinoma, buvo puikus pašnekovas! Juk taip geriausiai ir gali pažinti šalį - bendraudamas su vietiniais žmonėmis, kurie papasakoja ir parodo tikrai daug daugiau, nei parašyta mano kelionių vadove (nors Lonely planet "South East Asia on a shoestring" knyga yra nepamainama ir be jos nelabai įsivaizduoju savo kelionės).

Apie darbą bambukų kaimelyje neišsiplėsiu - pirmąsias dienas smirdinčiu laku lakavau namelius, vėliau tiesiog pagrėbdavau nupjautą žolę, aptvarkydavau kambariukus ir padėdavau įvairiuosiu smulkuose darbuose. To net negalėčiau pavadinti darbu (na, gal išskyrus tą lakavimą, kurio tikrai negalėjau pakęsti, bet neilgai man teko tą smarvę kęsti).

Su manimi kartu savanoriavo dar keturi žmonės - ukrainietė mergina Vita, Romanas iš Vokietijos, Riko iš Olandijos ir smagi moteriškė Lily iš Naujosios Zelandijos. Tiesą sakant, kompanija buvo tikrai išskirtinė, apie kiekvieną šį žmogų galėčiau labai daug papasakoti, nes nemažai laiko su jais praleidau. Ne viskas buvo taip gražu ir malonu, kaip mūsų smagioje Ko Lantos kompanijoje, bet aš per daug į dramas nesivėliau, nes baisiai jau jų nemėgstu ir stengiuosi visada būti nuošalyje. Bet nepasakosiu apie kitus žmones ir jų asmenines problemas, nes nei man, nei kažkam kitam tai visai neįdomu.

Beje, apie šalia plytinčias džiungles - ne tokios jos mielos ir artimos man kaip mūsų gražieji lietuviški miškai. Išdrįsau tik kartą iki visai šalia esančio krioklio nueiti, bet jau po kelių minučių dvi dėlės į kojas įsisiurbė. Neviliojo kažkaip ir tiek, o ir be vietinio ten geriau neiti, nes jau girdėjau istoriją, kaip vienas olandas pasiklydo džiunglėse ir dar lietui lyjant. Mieli buvo beždžionėlių ir įvairiausių paukščių balsai, kurie kartais net naktį pribudindavo, bet eiti gilyn nesinorėjo, nes viskas net iš tolo kvepėjo pavojais. O dar kai žinai, kad gali sutikti pavyzdžiui tokį mielą gyvūnėlį kaip king kobra, tai norisi tik kambaryje užsdarius tupėti.

Nedaug istorijų iš bambukų kaimelio, bet tai buvo tikrai smagi patirtis ir puikus poilsis.