Cameron Highlands

Cameron highlands arbatmedžių plantacijos

Ką gi, pasibaigė mano beveik trijų savaičių viešnagė bambukų kaimelyje. Nors galėjau pasilikti ten ir ilgiau, bet laiko Malaizijoje man liko visai nedaug, todėl nusprendžiau aplankyti dar kelias vieteles. Jau gruodžio 29 dieną planuoju būti Singapūre, iš ten skrendu į Balio salą.

Kur gi keliauti, ką dar pamatyti? Iš Kvala Lumpūro autobusų stoties patraukiau į Cameron highlands – 200 kilometrų į šiaurę nuo Malaizijos sostinės įsikūrusią kalnuotą vietovę. Kai baigėsi tiesus ir „normalus“ kelias, autobusas pradėjo traukti vis aukščiau į kalnus. Kelias siaurėjo, vis labiau vinguriavo, nuokalnė ties kelkraščiu darėsi vis grėsmingesnė... Autobusas, beje, buvo labai didelis ir ties kiekvienu staigesniu posūkiu visas mano kūnas įsitempdavo. Ir taip dvi valandas. Bet vaizdai pro autobuso langą buvo nuostabūs ir nepasigailėjau, kad pasirinkau atvažiuoti būtent čia.

Tanah Rata – miestelį Cameron kalnuose – pasiekiau jau pavakarę, todėl nutariau tik pavakarieniauti ir likusį laiką nieko neveikti. Tądien ir prasidėjo mano meilė indiškam maistui. Nors jo jau teko ragauti Kvala Lumpūre, bet čia jis buvo ypatingas! Pradėjau po truputį pažinti tuos keistus indiškus pavadinimus, kurie iš pradžių man nieko nesakė. Išbandžiau daug naujų patiekalų, kiekvieną dieną stengiausi paragauti vis ką nors nauja. Galiu pasakyti, kad indai yra tiesiog profesionalai įvairiausių duonų ir paplotėlių ruošime! Indiška duona „Naan“, „Chapati“... jų blyneliai „Roti canai“, indiškas vištienos karis, kuris, beje, labai skiriasi nuo tailandietiško. Maistas taip pat aštrus, bet aštrumas kitoks nei tailandietiškų patiekalų, nes ir prieskonius maisto gamyboje jie naudoja visai kitokius.

hindu šventyklos viduje

Beje, čia toks trumpas nukrypimas nuo temos – Indija niekada nebuvo ta šalis, kurią svajočiau aplankyti. Manau, kad jai reikia subręsti, pasiruošti ir vykti ne „šiaip sau“ apsižvalgyti. Bet vieną akimirką pajutau (žinau žinau, dažnai aš per daug mistiškai ar svajingai žvelgiu į dalykus, tačiau tokia jau aš esu ir tokiai man patinka būti), kad įvyko kažkas keisto ir nepaaiškinamo. O buvo taip – sėdėjau aš indiškam restorane, valgiau indiškus blynelius, gėriau jų tradicinę arbatą su prieskoniais ir akimirką susivokiau, kad skaitau atsitiktinai iš hostelio pasiimtą knygą apie vienos moters kelionę į Indiją ir dar kaip tik tądien vilkiu savo indišką palaidinę. Ir po kelių sekundžių pamąstymo apie šį keistą atsitiktinumą mane pervėrė gilios ir juodos indės merginos akys. Ir jos man tarsi kažką sakė, tačiau niekaip negalėjau suprasti ką. Lyg žaibas trenkė mane tą keistą akimirką.

Cameron highlands vietovės įsikūrusios nuo 1,100 metrų iki 1,600 metrų virš jūros lygio. Todėl

Braškių plantacijose su braške milžine :D

vidutinė temperatūra čia siekia vos 18 laipsnių, kas, palyginti su 30 laipsnių karščio „apačioje“, yra tikrai didelis skirtumas. Ir aš tą skirtumą pajutau vos išlipusi iš autobuso. Net dienos metu, kai temperatūra kartais pakildavo iki 20-22, aš traukdavausi savo striukę ir neretai net skarą aplink kaklą apsimuturiuodavau. Žinau, juokingai skamba, bet kai tris mėnesius pabūni tropiniam ir drėgnam karšty, net ir ne toks šaltas vėjukas tau stingdo kaulus.

Jau vos atvykus į hostelį, registratūroje dirbanti mergina man pasiūlė užsisakyti kokį nors turistinį paketą, į kurį įeina pasivaikščiojimas po džiungles, arbatmedžių, braškių plantacijų lankymas, drugelių fermos ir visokie kitokie pasilinksminimai. Aš, žinoma, jau nebelaikiau savęs eiline turiste ir nusprendžiau viską surasti pati, be jokių gidų ir turistus vežiojančių autobusiukų pagalbos. Atsikėliau anksti ryte ir išėjusi iš hostelio bandžiau surasti kokį nors vietinį autobusą, važiuojantį bent jau į tą pusę, kur plyti didžiausi arbatmedžių plantacijos laukai. Nesunkiai man pavyko surasti autobusą, o kai bilietėlius pardavinėjanti moteris į mano klausimą „ar autobusas važiuoja į „BOH“ arbatmedžių plantacijas“ linksėjo galva ir sakė „taip“, visai apsidžiaugiau. Bet nuvažiavęs visai nedidelį atstumą, autobusas sustojo, o ta pati moterėlė paprašė manęs išlipti ir ranka parodė kryptį link mano kelionės tikslo. Tada suvokiau, kad nė velnio ji nesuprato, ko jos klausiau ir į kiekvieną mano klausimą atsakinėjo tik „yes“. Galėjau klausti bet ko. Na, bet kelio ženklas rodė, kad iki plantacijų vos 4 kilometrai, todėl net apsidžiaugiau, kad galėsiu pasivaikščioti ir apsidairyti. O vaizdai pakeliui ir garsai iš greta esančių džiunglių buvo tikrai nepakartojami. Ėjau ir gėrėjausi, o mane vis lenkė turistų prigrūsti autobusiukai. „Cha, – pagalvojau, - tinginiai jūs, sumokėjot pinigą ir dabar džiaugėtės, kojelės nepavargs ir nereiks patiems nieko ieškoti“. Na, bet ką aš galiu pasakyti, 4 kilometrai visai nedaug, bet ne tada, kai kelias visada į kalną. Bet eiti buvo malonu, nes oras buvo vėsus ir pūtė lengvas vėjulis. Apžiūrėjusi neaprėpiamus laukus arbatmedžių plantacijų, užsukau į „BOH“ arbatos fabriką, pamačiau, kokią kelią nueina žalias ką tik nuskintas arbatos lapelis ir kaip jis tampa gardžiai kvepiančiu arbatos puodeliu. Vėliau kavinėje išgėriau rytinį čia pat šiuose laukuose skintos arbatos puodelį. Ta akimirka man turbūt įsimins dar ilgam.

gerai, kad šitie susiraitę gyvačiokai buvo už stiklo

Prisipildžiusi naujų jėgų, nusprendžiau eiti iki kalno, bene aukščiausios vietos visame Cameron highlands. Paklaususi kelio pas vieną žmogelį, atsakymo sulaukiau beveik tokio pat, kaip visada: „Labai toli, reikia važiuoti“. Bet aš jau perpratau, kad vietiniams čia viskas „labai toli“, nors kartais pakanka 15 minučių paėjėti pėsčiomis. Todėl traukiau savo tikslo link. Kelias vis labiau kilo aukštyn, o aš vis dažniau stojau pailsėti. Pamačiau ženklą, kad už dviejų kilometrų – braškių plantacijos. Užsukusi ten nustebau – braškės auga ne tiesiogiai žemėje, bet žemės maišeliuose, ir jos tokios mažytės, kad labiau primena mūsų žemuoges. Nors, kaip matote nuotraukoje, plantacijose dirbantis vaikinukas jas „užaugino“ į milžines. Keistas vyrukas, lyg iš Bangladešo, kiek pamenu, bet labai draugiškas – aprodė man daržovių laukus, kelis fermoje esančius gyvūnėlius, pasiskundė, kaip jam čia sunku dirbti ir koks mažas jo atlyginimas. Ir aišku (man jau čia tapo įprasta) pačią pirmą minutę manęs paklausė, ar aš ištekėjusi. Čia šis klausimas pas juos toks pats įprastas, kaip pas mus paklausti

„kaip tau sekasi“. Ir, žinoma, kaip ir visi sutikti vietiniai (ne keliautojai) stebėjosi, kad keliauju viena ir be vaikino. Atsisveikinusi paklausiau, ar dar labai toli iki to mano kalno, į kurį rengiausi užkopti. Kai sužinojau, kad dar 4 kilometrai, nuleidau rankas. Ne taip jau ir anksti buvo, o man dar reikia sukorti visą kelią atgal. Ir kuprinė tuščia – nei vandens, nei sausainiuko. Pasiruošė, vadinasi, Eglė „jungle treking“. Eiti atgal buvo visai lengva – vis gi nuokalnė, o ne status kalnas.

Priėjusi mažą miestelį, pamačiau nuorodą: „Butterfly farm“ („Drugelių ferma“). Užsukusi nustebau – viename dideliame šiltnamyje įkalinti šimtai milžiniško dydžio spalvotų drugelių, kuriems ten tikrai maža vietos. Tame pačiame šiltnamyje auga įvairiausios gėlės, augalai, taip pat pristatyta daug terariumų, kuriuose kankinasi gyvatės, driežai, vorai, skorpionai, keisčiausi vabalai, žiogai ir kitokie padarai. Stebėjausi milžiniško dydžio žiogais, vabalu, kuris atrodo kaip medžio šaka, ir yra gal pusės žmogaus rankos dydžio. Milžiniški vorai ir gyvatės man visai nepatiko, nors buvo ir kitapus stiklo, bet bent džiaugiausi, kad iki šiol (tfu tfu tfu), neteko su jais artimai susidurti laisvėje.

Visai smagi ir ilga dienelė prabėgo, nors ir nepavyko man į tą kalną užsiropšti ir pereiti per siaurus džiunglių takelius. Nežinau, kiek kilometrų tądien sukoriau (bet dar ir dabar kojų raumenis skauda J). 

Mano gidai po džiungles :)

Nusprendžiau, kad į džiungles giliau lįsiu kitą dieną. Bet atsikėlusi ryte supratau, kad mano kojelės šiandien nesugebės didelių atstumų įveikti. Na, bet bent jau kažkiek reikia tas džiungles apžiūrėti. Vienas kelias link krioklių vedė visai netoli mano nakvynės vietos. Ten ir nusprendžiau nueiti. Pakeliui sutikau du žolėje žiogus begaudančius berniukus. Užkalbinau juos ir paklausiau, ar tas kelias veda link krioklių. Vaikai, matėsi, labai apsidžiaugė, kad kažkas su jais bendrauja, ir, nors angliškai jie mokėjo vos keletą žodžių, nusprendė pabūti mano gidais po džiungles. Buvo kiek juokinga, bet labai smagu – ėjau paskui du dešimties-dvylikos metų berniukus iš pradžių nė nesupratusi, kad jie nori mane palydėti. Vėliau planavau eiti iki naktinio turgaus ir nusipirkti ten vaisių. Iki jo dar reikėjo nemažą atstumą paėjėti, o vaikai vis dar ėjo kartu su manimi. Bandžiau visaip jiems paaiškinti, kad jie eitų atgal namo, nes aš dar toli eisiu ir nežinia kada sugrįšiu, o jų tėvai ar artimieji gali po to nerimauti. Šiaip ne taip supratę, kad dar nesiruošiu namo, berniukai su manimi draugiškai atsisveikino ir pasuko atgal.

Turgūs Azijoje viena mėgstamiausių mano vietų – čia dažniausiai sutinki vien tik vietinius

gyventojus, gali prisiragauti įvairiausių patiekalų, vaisių, prisižiūrėti visokių niekučių, pabendrauti su prekeiviais, su praeiviais pasidalinti nuoširdžiomis šypsenomis ar sutikti keistų į tave kaip į ateivį iš kitos planetos spoksančių žvilgsnių. Malaizijoje auga labai daug įvairiausių tropinių vaisių, kurių lietuviškų pavadinimų tikrai nežinau. Bet galite pasigrožėti nuotraukomis. Tik labai gaila, kad po apsinuodijimo Phi-Phi saloje jau nebegaliu valgyti Azijos vaisių karaliumi tituluojamo Durian.

Gražių, jaukių ir šeimyniškų švenčių jums, mielieji.

Būkit su savo šeima, draugais ir vertinkit jų artumą. Nes tik su jais Kalėdos yra tikroji šventė. O aš jas sutiksiu kažkur Malaizijos Penang saloje ir visa savo širdimi būsiu kartu su jumis.