Sveiki
mieli draugai, tėveliai, giminaičiai, pažįstami ar netyčia čia užsukusieji,
Štai
ir pirmasis mano tinklaraščio įrašas. Kodėl rašau ir apie ką? Jau seniai
pasvajodavau, kad galėčiau savo mintis, istorijas ar sapnus suguldyti virtualiame
popieriaus lape. Dabar turiu tikslą – pasidalinti savo kelionės įspūdžiais su
visais, kam tai bus įdomu. Taip, iškeliauju. Kai kuriems gal tai bus ir
staigmena, bet dabar, kai skaitysite šį įrašą, būsiu jau kažkur pakeliui į
Bankoką. Tai bus pirmoji kelionės po stebuklingąją Pietryčių Aziją stotelė.
Kiek laiko ten būsiu ir ką veiksiu? Kol kas galiu pasakyti tik tiek – turiu
bilietą į vieną pusę, mečiau darbą, nebeturiu jokių įsipareigojimų, todėl būsiu
tiek, kiek man atrodys geriausia. O apie tai, ką veiksiu visą tą laiką,
galėsite perskaityti mano įrašuose : ).
Prieš
išvažiuodama sulaukiau daug įvairių reakcijų. Daugelis sakė, kad man pavydi,
tik niekaip nesuprasdavau ir nesuprantu, dėl ko. Juk kiekvienas galime gyventi
taip, kaip mums atrodo geriausia. Reikia tiesiog išdrįsti ir suprasti, kad tu
pats esi savo laimės kalvis. Taip, suprantu, kelionėms reikia investicijų, bet
ne visada jos gali būti tokios didelės, kaip atrodo kitiems. Keliaudamas gali
savanoriauti, todėl sutaupysi pinigų nakvynei ir maistui. Visada galima
sugalvoti, kaip prisidurti papildomų pinigėlių, ir jeigu sugebate išgyventi
labai minimaliomis sąlygomis ir be prabangos – jų neprireiks tiek daug.
Žinau,
kad bus ir tokių, kurie pasukios pirštą prie smilkinio. Palikti darbą, saugų ir
patogų gyvenimą, leistis nežinia kur? Bet juk mes gyvename ne tam, kad mus
suprastų VISI. Gyvename tam, kad pasiektumėme savo tikslus, klausytumėm savo
širdies ir, pagaliau, nemėgintumėm eilinį kartą užmiršti savo svajonių.
Nereikia nieko padėti giliai į stalčių. Reikia daryti tai dabar ir užtikrintai.
Jokio kito laiko jau nebus. Kai tai supranti, gali pasiryžti būti laimingu.
Ir
aš, jau seniai svajojusi, pagaliau pasiryžau pažinti pasaulį tokį, koks jis
yra. Ne iš paveikslėlių, filmų, kitų keliautojų pasakojimų, ne iš savo sapnų,
perskaitytų straipsnių ar dienoraščių fragmentų. Noriu
susidurti su nepažįstamų žmonių gerumu, kad įtikėčiau, jog žmogaus prigimtis
yra padėti kitam bet kokiomis aplinkybėmis. Noriu tikėti atsitiktinumu ir tuo,
kad geriausius žmones ir nepamirštamus įspūdžius kažkas iš dangaus tau atsiunčia
pačiu tinkamiausiu metu. Noriu, kad nusivylimai ar nesėkmės taptų tik pačia
geriausia pamoka ir supratimu, kaip gera džiaugtis mažais dalykais. Noriu
prisiliesti prie žmogaus, pamatyti jo šypseną ir dovanoti ją atgal. Noriu
pažinti žmogų iš kito pasaulio krašto, kad suprasčiau, kad visi mes esame
vienodi, lygūs ir visi norime to paties – žmogiškos šilumos, supratimo, vidinės
ramybės. Noriu, kad pasaulis būtų viena maža ir jauki vieta, kurioje nėra sienų
žmonių bendravimui. Kurioje visi tikėjimai ir religijos suveda į vieną – meilė
sau ir kiekvienai gyvai būtybei. O gal per daug to „noriu“? Gal vertėtų išmesti
šį žodį iš savo žodyno? Gal verčiau reikia tikėti, trokšti? O gal atsisakyti
visų troškimų ir pasiduoti atsitiktinumui? To ir mokysiuosi savo kelionės metu.
Palinkėkite man sėkmės.
